Turbūt geriausias to pavyzdys būtų naujausia Žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko iniciatyva prisidengus optimizacija uždaryti Šilavoto žuvininkystės ūkio padalinį, kuriame nuo pat 1970 metų yra nuosekliai vykdomi karpių selekcijos darbai, siekiant palaikyti ir gerinti lietuviškų karpių veislių kokybę, gerinti žuvininkystės ūkių rodiklius. Ši idėja – atsisakyti nacionalinės žuvų selekcijos, darbų, kuriuo vykdo mūsų mokslininkai ir žuvininkai ir pirkti žaliavą įžuvinimui užsienyje, toli gražu nėra nauja – ją buvo pasigavusi dar ankstesnė vyriausybė (apie tai esu rašęs prieš trejus metus), visgi tuometinis ministras Bronius Markauskas, kilus skandalui ir pasvėręs visus „už“ ir „prieš“ patikėjo mūsų mokslininkais ir žuvininkais.
Deja, šį kartą užsimota plačiau – selekcijos darbus dirbantiems darbuotojams, jau išdalinti atleidimo lapeliai, o Žuvininkystės tarnybos padalinio vadovams duota užduotis išvežti visas turimas veislines žuvis į Lietuvos ežerus ir kitus poskyrius, iki gegužės 2 dienos pilnai „iššluoti ūkį“ ir galutinai nutraukti dešimtis metų vykdytą veislinį selekcinį darbą.
Į pagalbą mokslui stojo verslas
Viskas gal taip tyliai ramiai ir būtų praėję, jei už mokslininkus šį kartą mūru nebūtų stojęs privatus žuvininkystės verslas, atstovaujamas tvenkinių žuvų augintojų asociacijos. Pasak asociacijos vadovo Rolando Morkūno, žuvininkų situacija, pakilus iš grūdų gaminamų pašarų, kuro ir elektros kainoms, kaip reikiant įsivažiavus infliacijai bei žmonėms taupant pinigus maistui yra ir taip sudėtinga, o šis, nelauktas dūris į nugarą iš savo valdžios yra ypač skaudus.
Kodėl žuvininkystės verslui reikia Lietuviškų karpių ir šių žuvų selekcijos darbų tęstinumo, atspėti nesunku. Norint sėkmingai vystyti žuvinininkystės verslą, o ypač galvojant apie ilgalaikę perspektyvą, reikalinga tik kokybiška įžuvinimo medžiaga – žuvys, kurios gerai prisitaikytų prie mūsų vietinių klimatinių sąlygų – ilgojo šaltojo žiemojimo periodo, greitai augtų, būtų atsparios ligoms ir pasižymėtų gera prekine išvaizda. Būtent tuo ir pasižymi garsusis Šilavoto, Bubių karpis bei kitos Lietuvoje išvestos ir palaikomos karpių veislės, leidžiančios mūsų žuvų augintojams sėkmingai konkuruoti su Lenkijos, Čekijos ir kitų šalių kolegomis ne tik Lietuvoje, bet ir kitų šalių rinkose – Lietuva dalį išaugintos žuvies sėkmingai eksportuoja į užsienį.
Iki šiol čia didelių problemų nebuvo – Šilavotas aprūpindavo kokybiška veisline (reproduktoriai) medžiaga privačius žuvininkystės ūkius, kurie juos toliau veisdavo ir augindavo žuvis žmonių stalui. Ir kartu su Šilavoto veisliniu karpių ūkiu tai buvo pilna gamybos grandinė nuo reproduktorių, ikrelių iki prekinių žuvų. Sunaikinus Šilavoto ūkį ir nutraukus pusę amžiaus vykusius karpių selekcijos darbus teks viską pirkti užsienyje ir, tikėtina, užauginama karpių kokybė prastės bei nuolat kils rizika negauti laiku ar gauti prastos kokybės ir gauti nemokamų „dovanų“ – ligas.
Kad geriau suprastume karpių ir kitų žuvų selekcijos darbų reikšmę, nusikelkime keletą dešimtmečių atgal.
Aprūpinti Maskvą
Aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje prasidėjo masinis tvenkininės žuvininkystės kūrimo vajus – kiekviename iš tuometinių 44 rajonų buvo planuojama steigti po atskirą žuvininkystės ūkį, turintį aprūpinti tarybinius piliečius kokybiška ir nebrangia žuvimi. Bent jau taip buvo skelbiama oficialiai, o užkulisiuose kalbama, kad dviem vandeniu turtingomis sovietinėms respublikoms – Lietuvai ir Latvijai buvo suplanuota „misija“ aprūpinti žuvimi Sovietų sąjungos didmiesčius. Lietuva buvo atsakinga už Maskvos, Latvija – už tuometinio Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) aprūpinimą šviežia žuvimi.
Šiam reikalui iš respublikinio ir sąjunginio biudžeto buvo mestos nemažos lėšos, pradėti kasimo ir statybos darbai, pajungta nemažai mokslininkų ir žuvininkystės specialistų. Visuose rajonuose žuvininkystės ūkių nepavyko įsteigti, visgi, Lietuvoje per trumpą laiką įsisteigė net 28 žuvų auginimo ūkiai. Jau jų veiklos pradžioje iškilo daug bėdų dėl auginamų žuvų. Iš pietinių respublikų atvežti karpiai, peledės ir kitos žuvys sunkiai adaptuodavosi mūsų sąlygose.Šaltos žiemos buvo pragaištingos, o ir sėkmingai peržiemojusios žuvys lietuviškame klimate prastai augo. Daug bėdų pradėjo kelti ir įvairios žuvų ligos.
Po truputį tapo aišku, jog reikalingi žuvų selekcijos darbai, bandant aklimatizuoti vėsiame klimate geriau augančius karpius ir kitas žuvis bei prasminga bandyti išvesti savo karpių veislę ar veisles, kurios galėtų geriausia augti mūsų sąlygomis. Mokslininkai ir žuvininkai atsiraitoję rankoves ėmėsi šio darbo – pirmiausia pasigavę išlikusių vietinių reproduktorių iš dar dvarų laikus menančių vietų, atsivežė karpių ir Čekijos, Vokietijos ( sako, net kontrabanda), Lenkijos ir pradėję juos kryžminti, bendradarbiaudami su šių šalių mokslininkais atrinkinėti per ilgą laiką pasiekė gerų rezultatų – karpių išeiga ir žuvivaisos ūkių rezultatai pradėjo gerėti. Išvesta Šilavoto karpių veislė, patobulinta senoji Bubių bei „pagerintos“ užsienietiškų karpių bandos pasižymėjo ne tik greitesniu augimu, lengviau pernešdavo žiemą tačiau ir buvo daug labiau atsparios ligoms, negailestingai kertančioms žuvininkystės ūkiams. Tuometinė Lietuva tapo išaugintos žuvies (kurių daugumą sudarė karpiai) eksportuotoja ir atsistojo į vieną gretą šalia tokių valstybių kaip Čekija, Vokietija, Vengrija ar Lenkija, kurios turi senas žuvų selekcijos darbus ir tiesiogiai finansuoja šią veiklą
Atlaikė net „laukinių 90-ųjų“ privatizacijos bangą
Sėkmingų žuvų selekcijos darbų dėka ten dirbusių žmonių pasišventimo nesustabdė nė pirmąjį dešimtmetį po nepriklausomybės tvyrojusi betvarkė, blokada, privatizacija ir tyčiniai ūkio subankrotinimai, ištikęs kitas ūkio šakas ir dalį buvusių valstybinių žuvininkystės ūkių. Vis dėl to, kaip sakoma, negirk dienos be vakaro – jau šio amžiaus antrame dešimtmetyje kai kuriems valdininkams kilo idėja nutraukti neva labai brangiai kainuojančius žuvų selekcijos darbus.
Pasak šią istorija papasakojusio Rolando Morkūno, daugiau kaip dvidešimt metų išdirbusio įvairiuose Lietuvos žuvininkystės ūkiuose (taip pat ir Šilavoto), nei vienoje valstybėje žuvų selekcijos darbai neatneša tiesioginio pelno – žuvų veislių vedimas ir palaikymas kainuoja daugiau, nei gaunama iš parduodamos veislinės medžiagos ar mailiaus įžuvinimui. Ne išimtis ir Šilavotas – jo išlaikymas valstybei kainuoja maždaug 150 tūkst eurų, o medžiagos įžuvinimui parduodama kiek daugiau kaip 90 tūkst. Tačiau dabartinė ministerijos vadovybė niekaip nesugeba suprasti, kad selekcijos darbų kokybiška veislinė medžiaga (reproduktoriai tolimesniam veisimui jau privačiame žuvininkystės sektoriuje) ir liekanti po selekcijos kokybiška įžuvinimo žaliava yra vienas svarbiausių veiksnių vystant visą Lietuvos žuvininkystės sektorių, kuris šiai dienai išaugina apie 5 300 tonų žuvų, parduodama maistui 3 800 t. generuoja apie 12 mln. Eurų apyvartą ir vien PVM sumoks valstybei apie 2,5 mln. O ką jau kalbėti apie socialinę pusę – daugumas žuvininkystės ūkių yra įsikūrę atokiau nuo didžiųjų miestų ir sukuria darbo vietas provincijos gyventojams.
Antra – žuvų selekcijos darbai yra darbo vietos ir puiki erdvė bei poligonas mūsų mokslininkams (genetikams, selekcijos, veterinarijos specialistams, pašarų gamybos technologams ir kt.) ,kurie turi praktinę galimybę teoriją papildyti tyrimais, eksperimentais taikant įvairius išradimus praktikoj. Taip pat tai labai svarbi praktinė bazė ruošiant būsimus žuvininkystės specialistus Lietuvai. Dėl to Šilavoto ūkis daug bendradarbiauja su VDU Žemės ūkio akademija, LSMU Veterinarijos akademija, stambiu Lietuvos pašarų gamintoju ir turi daug galimybių šį bendradarbiavimą plėsti
Bet turbūt svarbiausia– Šilavoto veislinis žuvininkystės ūkis yra pagrindinė grandis, pamatas visos Lietuvos tvenkininės žuvininkystės gerų gamybinių rodiklių užtikrinimui (Lietuvos tvenkininė žuvininkystė šiai dienai išaugina 87 proc. visų Lietuvoje išauginamų žuvų) – be veislinio darbo remiamo valstybės – stagnuos arba greičiau dar dar blogiau – smuks.
Korupcija ar tiesiog neišmanymas?
Nori nenori, peršasi klausimas – kodėl griaunama tai, kas gerai veikia ir į ką buvo investuojama pusę šimto metų? Šioje vietoje galima kelti tik versijas. Pirmoji – kažkam labai prireikė ūkio turto. Tačiau šia, rodos logiškiausia versija mano oficialia ir neoficialiai kalbinti situaciją žiną žmonės buvo linkę abejoti. Ūkio tvenkiniai nėra dideli, žuvų auginimo prasme didelio verslo čia nesukursi, nors visiškai atmesti tikimybės, kad koks nors rimtas ponas čia sugalvojo įsirengti savo dvarą atmesti negalima.
Tad pagrindinė versija vis dėl to tiesiog neišmanymas ir nesupratimas. Viceministrų lygmenyje ir kituose svarbius klausimus priimančių valdininkų tarpe nėra žuvininkystės specialistų – žmonės čia surinkti iš miškininkystės, gamtosaugos ir kitų sričių ir tiesiog nuoširdžiai nesupranta selekcinių darbų reikšmės žuvininkystei.
Pasak Šilavoto padalinio vadovo, LSMU Gyvūnų mokslo fakulteto dėstytojo Mindaugo Paleckaičio (kurį pakalbinau jau įpusėjęs šį rašinį), Žemės ūkio viceministro Donato Dudučio (beje, anoje vyriausybėje pasižymėjusio skandalais dėl miškų kirtimų D.R.) pateiktas pasiūlymas nuo šiol pirkti medžiagą įžuvinimui Lenkijoje, šalyje, kurioje siaučia karpio herpes virusas, baisesnis už kiaulių marą neatrodo racionalus. Jeigu šis virusas paplis po mūsų žuvininkystės ūkius – šios ūkio šakos laukia rimtos problemos
Jo nuomone, jeigu jau neįmanoma sustabdyti šio proceso, geriausias šioje situacijoje sprendimas būtų bent iki rudens sustabdyti žuvų išvežimo procesą, kad būtų laiko organizuotai perduoti VDU, LSMU ar kitiems mokslo subjektams selekcines žuvis, o šie- pasverti savo galimybes. Nes dabar visas tris dešimtmečius vystytas karpių selekcijos įdirbis, į kurį Lietuva per visus metus investavo milijonus bus negrįžtamai sunaikintas. Ir jam atkurti reikės daug metų.
Tik ar dabartinė ŽŪM vadovybė atsižvelgs į jo ir kitų mokslininkų nuomonę, jeigu iki šiol, pasak tvenkinių žuvų augintojų asociacijos vadovo Rolando Morkūno, ją piktybiškai visą laiką ignoravo? Tai netrukus sužinosime.
