Prie vieno stalo minėtų grupių bei valdžios atstovai sėdo jau ne kartą, bendrų sprendimų ieškoma ir diskutuojant įvairiose konferencijose, rašoma pranešime.
„Renginyje tradiciškai bus ne tik išklausyti pranešimai ir diskutuojama, bet pristatoma ir mūsų šalies gamintojų aplinkai draugiška technika. Pavyzdžiui, grandinių ir vikšrų gamintojas kartu su mokslininkais matuos pakrautos ir tuščios medvežės spaudimą į paklotę, mašinos su vikšrais ir be jų. Po matavimų vyks rezultatų aptarimas. Panašiai bus demonstruojama ir kita pažangi įranga“, – aiškina www.miskininkas.eu vadovas Dainius Šeronas, bandysiantis šias problemas suvesti į seminarą „Miškininkystė saugomose teritorijose“, kuris vyks spalio 1 d. Šlienavoje Kauno rajone.
„Turime iš naujo persvarstyti, kaip tvarkysime saugomų teritorijų miškus, kaip turi keistis pats miškininkystės mokslas, kad galėtume išsaugoti ir vertybes, ir gauti ekonominės naudos. Šiandien klausimų yra daugiau nei atsakymų, o visiems priimtinų sprendimų nėra arba jie iki galo neaiškūs. Pagrindinės įtampos kyla dėl III grupės miškų naudojimo, aptariant koks turi būti ekologinių, ekonominių ir socialinių miško naudų balansas regioniniuose parkuose. Kyla klausimų dėl vietos bendruomenių teisių rengiant miškotvarkos projektus. Renginyje tikiuosi draugiškos diskusijos, kurioje kiekviena šalis ne tik pristatys savo problemas, bet ir pasiūlys sprendimo būdus“, – viliasi aplinkos viceministras Danas Augutis.
Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius Aidas Pivoriūnas seminare skaitys pranešimą „Kelių priežiūros abrakadabra miškuose“. Pasak jo, mums turi rūpėti išaugę lankytojų srautai su skirtingais interesais: ramybės norinčios mamos su vaikais ar dviratininkai, keturratininkai. Dviratininkai nenori matyti keturratininkų, o pastarieji – grybautojų. Tad ne vienam rūpi, ar reikėtų kaip nors riboti judėjimą miške.
„Saugomose teritorijose tai ypatingai aktualu ir miškininkams, ir saugomų teritorijų specialistams, ir miškų lankytojams. Pandemija tik išryškino tas tendencijas. Mes nesame Europos užribis ir visos miškų naudojimo mados, kurios vyrauja Vakarų Europoje, greitai atsiranda ir Lietuvoje, – pažymi asociacijos vadovas ir priduria, kad tiek daug paklausimų, kaip uždrausti lankytis miškuose blogai besielgiantiems, asociacija seniai nėra gavusi. – Žmonės piktinasi dėl šiukšlinimo, chuliganiškų veiksmų, inventoriaus, kelių gadinimo. Dažniausiai skundžiamasi keturratininkais, tačiau nemažai žalos miškui padaro ir kalnų dviračių mėgėjai, maratonininkai, motociklininkai. Tiesa, ramiai važiuojantys dviratininkai nekelia bėdų, bet yra sportininkų, kuriems nėra įrengta specializuotų maratono trasų. Jie neturi kur dėtis, tai ieško, kur važiuoti ir dažnai to nesuderina su savininkais. Keista, kad tie, kurie turi pasirūpinti srautų valdymu, iki šiol to nedaro...“
Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas (LMSA) Algis Gaižutis primena, kad už veiklos ribojimus, kai miško savininkas negali laisvai tvarkyti savo turto, nėra laiku bei teisingai atlyginama. Juk akivaizdu, kad saugomų teritorijų plėtra įmanoma tik susitarus su privačių valdų savininkais ir jiems sąžiningai atlyginant už apribojimus. Kol kas tai vienas iš aktualiausių klausimų.
