„Šiuo metu perdirbimo įmonės dirba tik vieną ar dvi dienas per savaitę, nes tiesiog nėra grybų. Tikimės, kad šiek tiek atsigaus. Sausra padarė savo darbą“, – pasakoja Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovas Virginijus Varanavičius ir pripažįsta, kad nors daugumą perdirbamo derliaus atsiveža iš Ukrainos ir Baltarusijos, tačiau ir ten miškai kol kas tušti. Mūsiškiams blogai tai, kad pirmus du vasaros mėnesius dirbama su voveraitėmis, kurių nebuvo.

„Kiekvienas sezonas skirtingas. Pernai buvo visko gausu, šiemet mažai. Sausa. Voveraičių nėra ir aplinkinėse valstybėse, tačiau palijo ir tikimės, kad jos prasidės. Mėlynių Pietinėje Baltarusijoje ir Ukrainoje normalus derlius. Švedijoje sezonas dar tik prasideda. Katastrofos nėra, šių uogų visiems užteks“, – aiškina Modestas Masevičiaus, įmonės „Girios“ vadovas.

Šiemet voveraitės pas mus pradėjo dygti gana anksti, tačiau vėliau jų augimas sustojo. Tas pats nutiko ir aplinkinėse valstybėse, iš kurių mes jas importuojame. Gamyklos daugiausia perdirba voveraičių, mėlynių ir bruknių.

Voveraitės
Foto: A.Užkalnio nuotr.

Uždarbis nebedomina

„Lietuviai jau mažai visko renka. Mes tapome per brangia valstybe tokiam darbui, daugiausia miško gėrybių surenkama Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Skandinavijoje, į kurią šiam darbui atvažiuoja žmonės iš tokių šalių kaip Tailandas. Lietuviško derliaus mūsų įmonėse perdirbama 10–20 proc. ir jo dalis vis mažėja. Mažai rinkėjų, kaimai ištuštėjo“, – aiškina M. Masevičius.

M. Masevičius skaičiuoja, kad per dieną normaliais metais žmogus gali uždirbti 50 eurų per dieną. Tačiau tai nėra lengvas darbas. Jei kadaise per atostogas tėvai su vaikais važiuodavo į mišką užsidirbti, išnyko. Jaunimas taip pat nesiveržia taip prisidurti. Pasak verslininko, dabar taip užsidirba tik tie, kurie gyvena ypatingai skurdžiai. Šiandien už mėlynių kilogramą mokama 3,2 euro (pernai buvo 2-2,3 euro), voveraitės 9-10 eurų (pernai apie 5 eurus).

Tačiau šiame versle atskira dalis žmonės, kurie renka miško gėrybes ir jas pardavinėja prie didžiųjų kelių ir turguose. Ten už uogas ir grybus jie gauna maždaug dvigubai daugiau nei siūlo supirkėjai.

Mieliau valgo nei renka

Verslininkui pritaria ir asociacijos vadovas.

„Žmonės turi nuolatinius darbus ir į mišką nebenori eiti tam, kad uždirbtų. Tiesiog pakilo pragyvenimo lygis. Nepamenu laikų, kai vasarą rinkėjui už voveraites būtų mokama 8-9 eurai už kilogramą. Tai fantastiška kaina ir grybai tampa prabangos preke. Mėlynes 3 eurai rinkėjai yra labai didelė kaina, tačiau ir tai nesugundo rinkėjų“, – dėlioja V. Varanavičius ir sako, kad lietuviai jau mieliau valgo miško gėrybes nei jas renka.

Nors prekė ypatingai brangi, prancūzai ir vokiečiai valgo mažiau, tačiau miško gėrybių vis daugiau parduodama ir Lietuvoje. Juos jau pradeda pirkti prekybos tinklai, žmonės perka turguje, pakelėse. Tačiau dabar jau kelintus metus iš eilės mes nenurenkame mėlynių.

V. Varanavičius sako, kad voveraičių yra Vokietijoje ir kitose šalyse, bet ten jų nerenka. Tiesiog kai vokiečiai pamatė, jog vietiniai nebenori šio darbo, verslas persikėlė į Lenkiją, kai lenkai nebenorėjo rinkti, tada jie traukėsi į Lietuvą, kur žmonės dar norėjo prisidurti ir ieškojo papildomų pajamų. Dabar pragyvenimo lygis pakilo ir liko Ukraina, Rusija ir Baltarusija. Tačiau laidoti perdirbimo įmonių neskubama. Jų kol kas nemažėja, tačiau naujų neatsiranda.

„Mes puikiai perdirbame ir sutvarkome grybus bei uogas. Esame pavyzdiniai tiekėjai ir dėl to vertiname Europoje, nors tais pačiais grybais prekiauja ir rusai, turkai, serbai“, – Dievo į medį neveja V. Varanavičius ir prognozuoja, kad lietuviai į mišką eis vis rečiau, nes kai grybų mažai kilogramui voveraičių surinkti reikia nueiti 10-15 kilometrą. Jei pasiseks, uždirbsi 50 eurų per dieną. Tai pagalbinio darbininko, kasančio griovį, atlyginimas Varėnoje.

Grybų ir uogų supirktuvė
Foto: Romas Sadauskas - Kvietkevičius

Kada laukti grybų

„Po lietaus mėlynės jau nebeatsigaus, nes jos tiesiog nukrito. Voveraitės turėtų pradėti augti. Tuo labiau, kad dar žada lietaus. Jos auga iki spalio ir bus galima atsigriebti. Paprastai po ilgos sausros palijus reikia 2-5 dienų, kol grybai paaugs. Jei bus lietaus, savaitgalis gali būti grybingas“, – prognozuoja M. Masevičius.

Kaip rašo „Delfi“ korespondentas Romas Sadauskas-Kvietkevčius, Druskininkų savivaldybės Leipalingio miestelyje miško gėrybes superkantis Dainius Šidlauskas už kilogramą voveraičių moka 7,50 euro, bet antradienį iki pietų nesulaukė nė vieno grybautojo.

„Vakar 6 dėžes atnešė, bet tai – dar seno dygimo voveraitės, kurios po lietaus prasimušė per samanas. O tikras dygimas prasidės ne anksčiau, kaip po 5-7 dienų. Į mišką eiti bus verta po 2 savaičių“, – sakė D. Šidlauskas.

Grybų supirkėjas pasakojo, kad per liepos kaitras supirkimo kaina buvo padidėjusi net iki 9 eurų už kilogramą. Tik kas iš to, jeigu grybų nėra, miško paklotė iki traškesio išdžiovinta negailestingos vidurvasario saulės.

Ponas Dainius atidžiai seka miestelio kalbas, kokių grybų kam pavyksta parsinešti iš miško, bet apie baravykų laimikius savo krašte šiemet dar negirdėjo.

„Girdėjau, kad pirmuosius jau randa, bet ne pas mus, o kažkur link Eišiškių“, – kalbėjo supirkėjas.

Dzūkai dar renka mėlynes – už kilogramą šių uogų supirktuvėje galima gauti 2,80 euro. Pasak D. Šidlausko, leipalingiečiai uogauja vakarais, kai atlėgsta karštis, nors mėlynių sezonas jau artėja prie pabaigos.

Foto: Shutterstock

Tuščias miškas

Tai, kad miškai tušti patvirtina ir „Sekundės“ kalbinti turgaus prekybininkai:

Vitalija Joana prisistačiusi moteris vakar pardavinėjo mėlynes. Paaiškino, kad rinktos jos Žaliojoje girioje. Pardavėja sakė, kad ankstesniais metais mėlynių litrą galėjai pririnkti kone vienu pritūpimu, šiemet šių uogų reikia ieškoti kaip grybų.

„Nueinu turbūt dešimtis kilometrų, kol nors kiek aptinku. Vakar keturis litrus mėlynių rinkau net penkias valandas. O ir uogos šiemet tokios mažytės, tad kiek daug jų turi pririnkti, kiek darbo įdėti, kol prisipildo litras“, – uogavimo vargus vardijo Vitalija Joana.

Ji pridūrė, kad šiemet, po šalto ir lietingo pavasario, visokie bjaurybės mašalai vos įžengus į mišką užpuola ir nuo jų tenka gintis. Moteris patikino, kad uogavimas – joks džiaugsmas, vien vargas, kad prisidurtum prie pensijos. Paklausta, gal beuogaudama yra užtikus kokį grybą, mėlynių rinkėja sakė: „Tai jau tikrai ne. Miškas kaip iššluotas, grybų net kvapo nėra.“ Kad tikrai miškuose tuščia, patikino ir kita turgaus prekeivė Jolita Meištienė.

Ji vakar prekiavo Raguvos miškuose pririnktomis avietėmis. Moteris teigė, kad avietės – tos uogos, kurias rinkti bene lengviausia iš visų kitų, bet paaiškino, kad Raguvos miškai – tai ne graži Žalioji. Link jos žinomų avietynų tenka brautis per brūzgynus, atlaikyti mašalų atakas.

„Bet galiu pasakyti, kad aviečiauti man sekasi. Per valandą prirenku tris litrus šių uogų, o už litrą jų prašau šešių eurų“, – pasidžiaugė J. Meištienė.

Ji pasakojo vieną dieną važiuojanti aviečiauti, kitą – mėlyniauti. Moteris teigė, kad šie metai – pirmi jos gyvenime, kai uogaudama nesutinka nė vieno kito uogautojo, o anksčiau jų miškuose būdavo apsčiai.