Grupės Seimo narių rengiamos Lietuvos Respublikos miškų įstatymo pataisos gali privesti prie bankroto nemažai iki šiol sėkmingai dirbusių ir mokesčius mokančių vidutinių bei mažų įmonių iš Rietavo, Biržų ar Varėnos, rašoma pranešime.
Keleto didžiųjų šalies korporacijų interesus atitinkančios Miškų įstatymo pataisos buldozeriu iš kelio nori iššluoti vidutiniokus, kitaip tariant, eliminuoti smulkias bei vidutines įmones. Be abejo, nelikus konkurencijos nuostolių patirtų ir žaliavą gamintojams teikianti Valstybinių miškų urėdija. Nelikus konkurencijos biokuro sektoriuje, brangtų ir ši žaliava, o tokį nemalonų pokytį mes iškart pamatytume savo šildymo sąskaitose.
Tad niūrios prognozės privertė sunerimti pusšimtį mūsų asociacijos įmonių. Esminė pokyčių nuostata yra tokia: viešuose pirkimuose galėtų dalyvauti ūkio subjektai, sumokėję ne mažiau kaip 500 tūkstančių eurų mokesčių ir socialinio draudimo įmokų.
Tokiu būdu iš viešųjų pirkimų būtų eliminuotos smulkios įmonės. Jau dabar galime prognozuoti, kad dėl to mažėtų konkurencija, o žaliavą iš Valstybinės miškų urėdijos pirmumo eile galėtų pirkti tik kelios didelės įmonės. Dėl to, aišku, nukentėtų ir milijoninius nuostolius patirtų Valstybinių miškų urėdija.
Mūsų nuomone, įstatymo pataisomis buvo nusitaikyta į perdavinėtojus, kurie nesukuria pridėtinės vertės, tačiau dėl siūlomų pataisų žalą patirtų šimtai vidutinių ar smulkių verslų, kuriems medienos apdirbimas yra kasdienė veikla.
Eksporto ribojimas nebūtų žalingas. Tą daro dauguma šalių, tačiau Miškų įstatymo pataisų rengėjai į vieną suplakė du dalykus: naudos neduodančius žaliavos perpardavinėtojus ir šiame ekonomikos sektoriuje dirbančias mažas bei vidutines įmones.
Taip nutiko pataisų rengėjams pasiūlius įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad pirmajame rate žaliavą galėtų pirkti tik tos įmonės, kurios per metus sumoka ne mažiau nei 500 tūkstančių eurų mokesčių. Ši nuostata įtvirtintų esminį skirtumą tarp stambiųjų ir smulkių bei vidutinių šio verslo sektoriaus įmonių.
Tuomet biokuro bei medienos pramonės sektoriuje liktų gal tik penkios stambios įmonės, o likę smulkesni šios rinkos žaidėjai paprasčiausiai iš jos iškristų. Į laimingųjų penketuką patekusioms stambiosioms įmonėms būtų garantuoti viršpelniai, o likusioms įmonėms – nuostoliai ir galimas bankrotas.
Taisant Miškų įstatymą reikėtų ieškoti kitų kriterijų ar koeficientų, kuriuos taikant būtų atsižvelgiama į sąžiningai mokesčius mokančio vidutinio bei mažo verslo interesus, o ne bandoma paprasčiausiai juos sunaikinti. Šansų turi turėti ir mažas verslas. Negalima išmesti iš rinkos įmonių tik todėl, kad jos mažos, nes ir maža įmonė moka mokesčius bei kuria pridėtinę vertę visuomenėje.
