Jam, keliaujant vienam ir su grupėmis teko sutikti tiek „keistesnių“ gyvūnų, tiek šioje zonoje iki šiol pusiau legaliai gyvenančių žmonių. Ar tikrai radiacijos poveikis buvo toks milžiniškas, kad pokyčiai buvo neišvengiami?
„Gamtoje taip sudėliota, kad ji prisitaiko ir būnant zonoje aiškiai suvoki, kas yra biologija ir kad nuo jos niekur nepabėgsi. Gyvūnai daugiausia radiacijos gavo iš karto po avarijos. Pirmais ir antrais metais po katastrofos buvo didžiausios mutacijos, tačiau jos nebuvo ilgalaikės. Veršiukas su dviem galvom gyveno tik dvi savaites“, – pasakoja keliasdešimt kartų šioje zonoje keliavęs Š. Jasiukevičius.
Jis sako, kad pakitimai būdavo per dideli ir padvėsdavo arba negalėdavo daugintis. Be to, gamta valosi ir jų tiesiog nemaitindavo arba išmesdavo iš lizdo. Be to, paprastai jei DNR pakitimai dideli, palikuonių toks gyvūnas negali susilaukti. Tai irgi savotiškas apsivalymas, kai neleidžiama perduoti pažeistus genus tolimesnėms kartoms.
„Tokiu būdu Černobylio zona praktiškai išsivalė nuo mutantų. Kadangi gyvūnai ten nemedžiojami, jie gyvena natūraliai ir puikiai veikia natūrali atranka“, – aiškina Š. Jasiukevičius.
Jis sako, kad visgi ne viskas taip gražu – pernai vasarį Baltarusijose teritorijoje sutiko visiškai baltą briedį, kurio gamtoje nebūna. Vėliau vietiniai patvirtino, kad toks gyvūnas ten gyvena.
Kaip pasakoja keliautojas, mokslininkai dabar tiria ir kitokias mutacijas, pavyzdžiui, kaip pasikeitė drugelių spalvų raštas. Tiriant žuvis, šiek tiek pakito kai kurios jų liaukos.
„Gamta nuolat valosi. Jei gimsta apsigimęs gyvūnas jis paprastai būna silpnesnis ir jį suėda kiti“, – aiškina keliautojas.
Jis prisimena kaip į zoną vienas ėjo nelegaliai. Tai buvo 2015 m. vedliai pasakojo, kaip iš zonos atbėgo 85 kg vilkas, kuris pradėjo pjauti šunis ir naminius gyvūnus. Tai milžiniškas žvėris. Įprastai ten, kuri jie medžiojami, 60 kg pilkasis jau didelis.
Tačiau ne visi žmonės bijo šių pokyčių. Kai kurie nelegaliai sugrįžo į savo namus ir ten gyvena.
„Vietinių gyventojų yra. Tai vadinamieji „samosiolai“ – savavališkai grįžę į savo namus, nes negalėjo prisitaikyti prie gyvenimo miestuose. Paprastai tai kaimo vietovės. Žemės ten nederlingos ir jie gyvena vos ne XIX a lygmenyje. Tualetas ir šuliniai lauke, ne į visus namus atvesta elektra ir tose trobose jie gyvena kartų kartom“, – aiškina Š. Jasiukevičius ir pripažįsta, kad kai juos per prievartą iš vienkiemių išvežė į miestą jiems buvo šokas ir adaptuotis negalėjo. Jie grįžo, juos vėl išvežė ir tuose kaimuose, kurie buvo nelabai užterštose teritorijose, leido gyventi. Tik laikas nuo laiko atveždavo maisto.
Tuo labiau, kad radiacija neapčiuopiama ir nematoma ir šiuos žmones įtikinti, kad ji kenksminga buvo sudėtinga. Dauguma galvojo, kad tai savižudžiai, kurie mirs po kelių metų. Taip nenutiko. Dabar šie „samosiolai“ miršta tiesiog dėl senatvės. Vienai moteriškei, mirusiai prieš šv. Kalėdas, jau buvo suėję 96 metai.
Dar apie du tūkstančiai žmonių gyvena pačiame mieste ir dirba objektuose, nes vis dar vyksta utilizacija, pati elektrinė vis dar veikia, naujai pastatyta branduolinių atliekų saugykla.
