Tačiau geri norai kartais gali ir pakenkti. Kaip teisingai pasirūpinti mūsų draugais kalbėjome laidoje Delfi Tema.

„Dabar ideali lietuviška žiema. Ko dar iš jos galėtume geisti? Turime sniego, spaudžia šaltukas, kuriam pasiruošę pas mus gyvenantys gyvūnai. Mes patys dar neišpardavėme kailinių. Reikia džiaugtis tuo, ką turime, tik neužsimiršti, nes dvidešimties laipsnių šaltis pavojingas tiek mums, tiek gyvūnams“, – dėlioja gamtininkas Selemonas Paltanavičius ir primena, kad nors skamba žiauriai, tačiau žiema atrankos vykdytoja. Ji iš populiacijų išrenka silpniausius – sergančius, paliegusius.

Gamtininkas sako, jog verta susimąstyti, ar gamta visada laukia mūsų pagalbos. Tačiau jei norite padėti, globoti geriausia imtis jau nuo rudens. Nes būtent tokia globa, kai gyvūnais rūpinamasi ne vieną dieną, o ilgą laiką, yra teisinga. Jei pradedate maitinti, tą ir reikia daryti kiekvieną dieną, o ne kartą per žiemą. Tai tarsi įžadas, kurio reikia laikytis, nes sparnuočiai priprasi ir lesyklose ieškos maisto.

Be to, jau eina antras mėnuo tikros šaltos žiemos ir kai kurie plunksnuotieji pakankamai išsekę, nors mūsų platumose dvidešimt laipsnių žemiau nulio nėra ypatingas reiškinys. Tačiau tam jie ruošiasi dar rudenį. Po įprastu plunksniniu apdaru užsiaugina pūkų sluoksnį. Jei gyvūnas sotus, palesęs, keturiolika nakties valandų išgyvena. Dabar dienos ilgesnės ir jie gali ilgiau maitintis. Už šaltį jiems baisesnis badas.

„Amžinas klausimas, ką daryti su gyvūnais – juos maitinti ar ne. Tačiau su „batonu“ niekur nereikia eiti ir paukščiams jo duoti negalima. Paukščiai lesyklose laukia ne duonos gaminių, o saulėgrąžų ir stambių grūdų, kanapių sėklų. Jokiu būdu ne grikių, kviečių ar miežių. Juos nelabai kas les“, – dėlioja S. Paltanavičius.

Gamtininkas sako, kad riebi kiauliena ar nesūdyti ir nerūkyti lašiniai puikus lesalas ir juos pakabinus nereikės lėkti lesinti kiekvieną rytą. Obuoliai tiktų nebent jei pas jus atlekia strazdai. Tačiau visur reikia jausti ribą. Pavyzdžiui, nuo kanapių sėklų sparnuočiai tunka.

S. Paltanavičius sako, kad reikia ir mums taikytis prie gamtos. Nors anksčiau buvo kalbama, kad reikėtų uždrausti vandens paukščių globą, tačiau dabar turime pasirūpinti tais, kurie liko žiemoti. Jiems negalime nešti „batono“, geriau duoti stambių kruopų sumaišytų su sėklomis.

Gamtininkas sako, kad kartais net sudirgsta, kai lesyklose randa viską, ko žmonės tiesiog nesuvalgė – košė su spirgai, juodos duonos likučiai. Maisto atliekos maitinimui netinka. Geriausia, ypatingai smulkiesiems, tai saulėgrąžos. Jos patinka net voverėms, kurios dažnai aplanko lesyklas.

Atskira kalba apie kurapkas, kurios dėl šalčio jau eina net į daugiabučių kiemus. Jos eina ne pažiūrėti į žmonės, o tikisi paramos. Šaltis joms nebaisus, tačiau sniego sluoksnis paslėpė visą jų lesalą. Dabar jos tiesiog rausia sniegą, bet lesalo jau randa per mažai.

„Kai šie sparnuočiai atkeliauja prie žmonių, svarbu, kad rastų jų šilumą ir kai pamato kurapkas savo sode nuvalytų kuo didesnį žemės plotą. Jei netoli želmenys, nukaskite nors vieną arą, kad sparnuočiai turėtų ką lesti. Duokite grūdų, kruopų“, – ką daryti aiškina S. Paltanavičius.

Tačiau jis įvardina ir kitą problemą – tai katės, kurios naikina kurapkas ir jų pulkeliai, atėję į gyvenvietes retėja kasdien. Plėšrūnus reikėtų laikyti namuose ir neleisti naikinti į Raudonąją knygą įrašytos rūšies.