Pirmoje straipsnio dalyje (ją galite paskaityti čia) analizavome, kuo gi aplinkosaugininkams neįtinka ūkiniai miškai, kodėl dabar bandoma gerai diferencijuotas pagal ūkinį režimą Lietuvos saugomas teritorijas, suskirstytas į rezervatus, nacionalinius bei regioninius parkus, draustinius ir kt. sudėti į vieną dėžę ir visose jose uždrausti miškų ūkinę veiklą. Antrojoje dalyje aptarsime, ar augantis radikalizmas gamtosaugoje radikalizavimas galutinai sužlugdys miškų ūkį. Ir pateiksime dvi galimas prognozes.

Ar įsisiautėjęs radikalizmas sugriaus miškų ūkį

Neįtikėtina, kad didėjantis gamtosaugos radikalizavimas galutinai „užspaus“ žemės ūkį. Kol didžiausi rėksniai negali maitintis vien grynu oru ir vandeniu, o nei kokybiškos mėsos, nei grūdų ir netgi veganiškų salotų nemoka pasigaminti iš naftos ar smėlio, uždrausti visą žemės ūkį tiesiog neįmanoma nei teoriškai nei praktiškai, nors aplinkosauginiu požiūriu jis daug pavojingesnis už miškų ūkį.

Kitaip su miškų ūkiu. Paskutinės dvi Lietuvos gyventojų kartos malkų nenaudoja nei valgio virimui, nei šildymui, o patys moderniausi jau beveik neskaito ir knygų, kurių popierius gaminamas iš medienos. Tad miškus pažįsta tik iš pasivaikščiojimo takų ar geriausiu atveju iš pasigrybavimo.

Be to, mūsų globalėjančioje visuomenėje krikščioniškas vertybes, kurios konstatuoja žmogaus viršenybę (pagrįstą proto turėjimu) visiems kitiems gyviems sutvėrimams, gan sparčiai keičia gudriai brukama indokiniška ideologija apie lygias visų gyvų sutvėrimų teises. Todėl ir kinivarpos turi teisę nudžiovinti žalią medį, o jų lervos ir visokie kitokie kirminai suėsti pūvančią medieną.

Ačiū Dievui, kad vadovaujantis tokiais principais šie mūsų kitatikiai dar nesiūlo uždraust visos medicinos.

Ačiū Dievui, kad vadovaujantis tokiais principais šie mūsų kitatikiai dar nesiūlo uždraust visos medicinos. Mat juos pačius užpuolus kokiam kirminui, virusui ar bakterijai patys skuba pas gydytojus... Tačiau tai jiems netrukdo manyti, kad augančio medyno gydyti nereikia. Jiems miškininkų kova su ligomis ir kenkėjais yra nusikaltimas prieš gamtą.

Šūkių, kviečiančių žmoniją sugrįžt atgal į natūralią gamtą ir kažkiek jų pasekėjų istorijos bėgyje buvo jau ne kartą. Tačiau tos mados praeidavo ir žmonija vystėsi pirmyn, o ne atgal. Su visais savo pasiekimais ir visomis bėdomis. Dabar padėtis sudėtingesnė, problemos aštresnės. O Švedija dar pametėjo pasauliui tokį vedlį, kaip visagalę Gretutę, išnirusią tarsi iš senovinių pasakų laimės žiburio nešėją. Tad nežinia, kiek reiks laukti madų pasikeitimo. Mūsų šalyje padėtį apsunkina paprastesni dalykai: atsiradus įspūdingoms gamtosaugos reikalams skiriamų iš ES fondų lėšoms gan greitai susiformavo neoficialus aljansas iš tų ES lėšų valgytojų, atskirų atsakingų biurokratų ir mokslo brolių. Vietoje to, kad maksimaliai apsivalytume savo vandenis ir orą nuo taršos, galutinai iš kaimų bei miestelių išguitume „tupyklas“, investuotume į žemės ūkio ir pramonės ekologizavimą, darant juos draugiškesnius aplinkai, aljansas rūpinasi lengvesniais reikalais: naujų draudimų paieškomis, vis naujų saugomų teritorijų (ST) steigimu, jų planavimu ir perplanavimu.

Vien miškų žinyboje, susumavus pagal pavadinimus visas pristeigtas ir priplanuotas ST, gauname miško žemės 1,172 mil. ha plotą, o kai skaičiuojame su persidengimais – gauname 705,5 tūkst. ha.

Dažnai tos naujos teritorijos apima ne tik naujus plotus, bet ir senąsias ST. Vien miškų žinyboje, susumavus pagal pavadinimus visas pristeigtas ir priplanuotas ST, gauname miško žemės 1,172 mil. ha plotą, o kai skaičiuojame su persidengimais – gauname 705,5 tūkst. ha. Vos ne dvigubas skirtumas! Daugelyje vietų priplanuota ir pristeigta po 3-4 saugomas teritorijas viena ant kitos. Todėl paruošus vieną tvarkymo planą, kuris turėtų būti ilgalaikis dokumentas, greitai reikia ruošti kitą. Paskutinis konkretus pavyzdys gal būti Punios šilas. Nemuno kilpų RP tvarkymo planą, kuriame Punios šilas suskirstytas funkcinėmis zonomis, suderintas su žinybomis bei visuomene, Vyriausybė patvirtino 2015 m., po poros metų kažkam panorėjus sublizgėti stambesne gamtosaugos žvaigžde ir ta proga pasipinigauti, imtas ruošti naujas dokumentas, nė žodžiu neužsimenant apie buvusio dokumento netinkamumą.

Vyriausybei tautos pinigus mėtyti gal negaila, ar paprasčiausiai ji apgaudinėjama. Bet vietiniams gyventojams ir ten dirbantiems miškininkams vieną kart aptartų ir suderintų dalykų toks kaitaliojamas pozityviai nenuteikia. Kyla natūralus pasipriešinimas tokioms nesąmonėms. Todėl sprendimų priėmime dalyvaujantys miškininkai ir atsakingas ūkininkavimas miškuose minėtam neoficialiam aljansui tapo visiškai nereikalingu balastu.

Šimtmetines tradicijas turintys miško saugotojai, augintojai ir medkirčiai visuomenės akyse totališkai imti daryti gamtos naikintojais, pramonės ryklių bei oligarchų klapčiukais ar paprasčiausiais vagimis.

Šimtmetines tradicijas turintys miško saugotojai, augintojai ir medkirčiai visuomenės akyse totališkai imti daryti gamtos naikintojais, pramonės ryklių bei oligarchų klapčiukais ar paprasčiausiais vagimis. Tokiomis priemonėmis per gan trumpą laiką miškininko profesija buvo sėkmingai sukompromituota: jos atstovų šiandien nerasite jokiame atsakingame vykdomosios valdžios poste (ministro, viceministro, ministerijos kanclerio ir pan.), o paskutinius du metus į miškininkystės universitetines studijas įstojo vos keli studentai, (šiais metais – 9), kai anksčiau didelių konkursų pagalba buvo kasmet suformuojama dvi studentų grupės.

Mūsų ūkiniai miškai, kuriuose per kartų kartas juos naudojant buvo išsaugota ir iki mūsų dienų išliko gan turtinga biologinė bei kraštovaizdžio įvairovė, labiausia tikusi ir tebetinkanti saugomų teritorijų kūrimui, staiga tapo kažkokio blogio įsikūnijimu. Skleidžiama dezinformacija, kad naudojant mišką sunaikinamos visos jo vertybės ir vienintelis išsaugojimo būdas – visiškas ūkinės veiklos uždraudimas. Miškų gelbėjimo vedliai, kalbėdami su visuomene „užmiršta“ tebegaliojantį mūsų saugomų teritorijų diferencijavimą bei zonavimą pagal ūkinio režimo pobūdį, sumeta skirtingas ST į vieną maišą ir kala visuomenei į galvą vienintelę „tiesą“, kad saugomose teritorijose visą ūkinę veiklą reikia uždrausti.

Nieko stebėtino, kad emocionalius ir neturinčius tos srities žinių bei patirties žmones, naudojant rafinuotą propagandą, galima padaryti miškininkavimo priešais. Netgi sakyčiau labai lengva, nes kiekvienam žmogui gražiau atrodo augantis miškas nei plyna kirtavietė. Kai jaunuoliui ar ir bet kokio amžiaus žmogui nuolat rodomos nufotografuotos kirtavietės, medienos rietuvės ir keliais riedantys miškovežiai, tas realias nuotraukas palydint melagingais teiginiais, kad Lietuvoje tuoj neliks miškų, kad jie išvežami į Švediją, kuri savo miškų nekerta, o iš to lobsta kažkokie neįvardijami oligarchai, miškininkai ir godūs miškų savininkai, nieko nuostabaus, kad žmogus pasirašo peticiją reikalaujančią stabdyti tokią veiklą.

Juk jis mato realias nuotraukas, bet nežino, nei kiek Lietuvoje galima be žalos gamtai kirsti miško, nei pagal kokius kriterijais nustatoma kirtimo norma, nei, kad ta norma nėra kokia nors stabili konstanta, o gali ir turi kisti priklausomai nuo miškų kiekio, jų būklės bei struktūros. Jis taip pat nežino, kad teisingos ir melagingos informacijos kokteilį jam sumaišė plaukuotos rankos, graibančios eurus iš ES paramos fondų katilo. Jam tik įkalė į galvą, kad miško kirtimai savaime yra blogis, o jie akivaizdžiai vyksta. Tai kaip prieš juos nekovoti?

Algirdas Antanas Brukas
Foto: Organizacijos archyvas

Kokios prognozės?

Pesimistinis scenarijus. Miškininkus jau pavyko masiškai apjuodinti, apdrabstyti purvais, sumažinti jų įtaką iki minimumo miškų politikoje, atbaidyti jaunimą nuo šios profesijos studijų. Toliau nuosekliai dirbama niekinant visą tradicinę miškininkystę, formuojant visuomenėje nuomonę, kad miškų auginimas, apsauga, nukirtimas, medienos sunaudojimas, miško atkūrimas ir nenutrūkstamas šio ciklo kartojimas yra blogis. Ūkinius miškus reikia keisti į natūralius ir juose vykdyti tik modernias gamtotvarkos priemones. Tai pažangiausia ir vienintelė miškininkystės kryptis, kuri viešųjų interesų labui visų pirma turi būti įgyvendinta valstybiniuose miškuose, o vėliau ir privačiuose. Tokius demagogiškus ir savanaudiškus atskiros interesų grupės tikslus vadinant „šventais“ ir ginančiais viešuosius interesus padės įgyvendinti:

- daugumos visuomenės vis didesnis nutolimas nuo materialinių miško teikiamų kasdienio vartojimo vertybių, vien emocinio ir estetinio ryšio su mišku palaikymas, visiškai prarandant intelektualinius ir pragmatinius ryšius;

- dalies ES asignavimų aplinkosaugai panaudojimas radikaliosios gamtosaugos propagandai, visuomenės gąsdinimui ir klasikinės miškininkystės kritikai.

- politikų pataikavimas radikaliosios ideologijos formuotojams ir visuomenės nuomonės pokyčiams, kaip rinkėjų balsų „gaudymo“ galimybei.

Optimistinis scenarijus. Ilgainiui, pamačius ir pajutus klasikinės miškininkystės sunaikinimo ir naujų madų diegimo praktinius rezultatus, mirusios medienos ir kinivarpų gerbėjų gretos gali sumažėti, praeiti ir pati ėjimo atgal į gamtą mada. Atsvara šiems radikaliems ir kenkėjiškiems Lietuvai kėslams yra atkurta privatinė miškų nuosavybė, apie ketvirtis milijono miškų savininkų ir stiprėjančios jų organizacijos. Neįtikėtina, kad prieš juos bus imtasi represinių priemonių, o juo labiau miškų nacionalizavimo.

Tikėtinas ir miškininko profesijos atgimimas ir darnių santykių tarp valstybinių miškininkų ir privačių miškų savininkių atsiradimas, ko lig šiol gerokai trūko ir kuo naudojosi radikalai. Miškai bus toliau veisiami, bendras Lietuvos miškingumas artės prie 40 proc., bus subalansuotai didinami iki protingų dydžių ir griežto režimo ST plotai, kartu išsaugant produkuojančius ūkinius miškus, paliekant galimybes žemės ūkio bei urbanizacijos plėtrai.

Ar atsisakę darnumo ir tvarumo principų eisime pirmuoju šunkeliu ir trečdalį Lietuvos teritorijos prarasime kaip socialinę ir ekonominę vertybę, ar antruoju, kad ir nelengvu keliu, kuriame darniai sugyventų socialinės, gamtosauginės ir ekonominės vertybės, dabar jau daugiausia priklauso ne nuo šalikelėje paliktų miškininkų, o nuo aukščiausių valdžios institucijų ir nuo to, kiek miglos jiems sugebės įpūsti retsykiais atgal į gamtą traukiantys miestelėnai, o ypač jų vedliai, pamiršę savo protėvių patirtį ir tapę agresyviais ūkinių miškų bei klasikinės miškininkystės priešais.

Apie autorių:

Lietuvos nusipelnęs miškininkas, garbės miškotvarkininkas, ilgametis Lietuvos miškotvarkos vadovas (1969-1996), buvęs miškų ūkio ministerijos sekretorius (1994-1997), žemės ir miškų ūkio viceministras (1996-1998). Algirdas Antanas Brukas pradėjo profesinę veiklą nuo eilinio matininko, giliai supratęs miškotvarkininkų, miškininkų lūkesčius, tapęs miškotvarkos, vėliau miškų žinybos vadovu, Algirdas Brukas pelnė visų Lietuvos miškininkų pripažinimą ir pagarbą.

1992-1996 metais jis buvo renkamas Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentu, 1996-1997 metais – viceprezidentu.Yra parašęs su kitais autoriais 10 knygų miško išteklių naudojimo, kadastro klausimais, yra daugybės straipsnių miškotvarkos, miško ūkio, gamtosaugos, medžioklėtvarkos klausimais autorius. Sudarė Lietuvos miškų vardyną.

2006 m. liepos 6 d. Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dienos proga vykusios ceremonijos metu Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus (2006m. birželio 7 d. dekretu ) apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.