Apie tai kalbėjome laidoje Delfi Tema.

„Pasikeitėme ne tik mes. Jei pažiūrėsime į žmonijos istoriją, per paskutinius 30 metų pamatysime, kad tapome kitokiais. Gyvūnų rūšys, kurios gyveno šalia mūsų, taip pat privalėjo prisitaikyti. Žvėrys vystėsi kartu su mumis ir net mus pralenkdami. Vilkas dabar visiškai kitas žvėris nei buvo prieš 50 metų“, – aiškina gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Ekspertas vardina ir kaip pasikeitė žvėris: prieš kelis dešimtmečius tai buvo baikštus gyvūnas, kuris slėpdavosi dienomis, bet kokia tvora buvo tabu, juos baidydavo ir pakabintas besiplaikstantis skuduras. Medžiotojai apjuosdavo dalį miško vėliavėlėmis ir ten plėšrūnus medžiodavo. Dabar vilkai į tokį medžioklės būdą pažiūrėtų su humoru ir tiesiog praeitų užtvarą, nesvarbu, kas ten plaikstosi.


„Prieš dešimt metų Aplinkos ministerijoje diskutavome apie vilkus ir vienas iš gamtosaugininkų pasakė, kad žvėris turi bijoti žmonių. Daug kam tai buvo juokinga, tačiau iš tiesų, kuo žvėrys mažiau jaučia pavojų, tuo jie eina arčiau sodybų. Šiandien jie be baimės ateina į kiemus, peršoka ar pasikasa po tvora“, – dėsto gamtininkas.

Kornelijus Alekna, Valstybinių miškų urėdijos Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus specialistas pastebi, kad dabar vilką galima pamatyti ir dieną, kas anksčiau buvo neįsivaizduojama. Anksčiau pilkieji slėpdavosi, dabar, kai keliai gerėja ir žmonių miške vis daugiau, jie tiesiog mus stebi.

„Vilkai žiūri, gal žmonės atsiveš šuniuką, kurį galima pagauti. Mus mokė, kad vilkas miško sanitaras, kuris išgaudo senus ir ligotus žvėris. Dabar matome, kad jie medžioja ne tik ligotus gyvūnus, bet ir jauniklius bei reguliuoja vidutinio dydžio gyvūnų populiaciją“, – aiškina K. Alekna ir sako, kad į suaugusį žmogų vilkas žiūri kaip į didelį priešą, bet į vaiką ar senyvą žmogų, vertinant tai, kad keičiasi elgsena, gali pažvelgti kaip į grobį.

Kornelijus Alekna

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, patyręs grybautojas, sako, kad šiemet vilko nesutiko, nors anksčiau porą kartų šį gyvūną yra matęs. Atvejų, kai plėšrūnas pjauna avis pasitaiko, tačiau žmonės baimės nejaučia. Šunį grybautojas visada ima su savimi, tačiau galvoja, kad per susidūrimą su pilkuoju išsisuktų, nes turi Lietuvos skalikų kraujo ir yra greitas.

Saulius Daniulis, Lietuvos ekologiškų ūkių asociacijos vadovas sako, kad dabar vilkų yra tiesiog per daug ir už tai sumoka ūkininkai. Jei žvėriui užtektų vietos ir grobio miške, jie nelįstų prie naminių gyvūnų.

„Jei aplinkosaugininkai nori išlaikyti vilkų populiaciją, gali pirkti ėriukus, ožkas ir jas paleisti į mišką. Aplinkos ministerija turi lėšų, kurias skiria niekam nereikalingoms studijoms, „vėjo gainiojimui“. Gali šias lėšas skirti plėšrūnų šėrimui. Kodėl už tai turi sumokėti ūkininkai“, – dėlioja S. Daniulis.

S. Paltanavičius sako, kad šis S. Daniulio pasiūlymas pats prasčiausias, koks gali būti. Žvėris turi medžioti tai, ką jam patiekia gamta. Vilkas, eidamas pro ėriuką, jį būtinai papjaus, nes medžioklės instinktas labai stiprus.

Pasak S. Paltanavičiaus, vilkas migruojantis gyvūnas ir jei mes pradėsime jų daugiau medžioti, bus pati didžiausia klaida. Mums svarbu pasiekti, kad žvėris jaustų pavojų, tai jo gyvenimas. Jam reikia žinoti, kad žmogaus aplinka jam pavojinga ir svetima. Taip istoriškai susiformavo mūsų santykis. Kai šis santykis pasikeičia, turime bėdų.