Paltanavičius įvardino, kas kenčia nuo karantino – tai siaubas miško žvėrims

Žmonės, laikydamiesi karantino taisyklių, vengia bendravimo ir pavasarėjant plūstelėjo į miškus. Dauguma stengiasi „įnerti“ į kuo gilesnę tankmę, kad sutiktų kuo mažiau kitų žmonių.

Tačiau minios miškuose visa nedžiugina miško gyventojų.

„Mano saviizoliacija tokia, kad važiuoju gilyn į miškus, ten, kur nėra žmonių. Matau, kad gamtoje ne tik kur kas daugiau žmonių nei anksčiau, bet ir juos sutinki net ten, kur jų niekada nėra buvę. Pavyzdžiui, įvažiuoji 50 km į Rūdninkų girios glūdumą, kur iki tol keletą dešimtmečių nesu matęs žmogaus, o ten stovi dešimt automobilių“, – įspūdžiais dalinasi gamtininkas Selemonas Paltanavičius ir sako, kad mes dar neįsivaizduojame, kokiame rojuje gyvename, nors šis rojus jau gerokai nudrengtas.

Pavyzdžiui, mes upelius pavertėme melioracijos grioviais, o dabar skundžiamės, kad kamuoja sausra. Visgi toks judėjimas miškuose ne visiems į gera. Jis sako, kad tokiose atokiose vietose karantinuoti piliečiai ne tik vaikšto, bet ir kuria laužus, išmeta šiukšles. Tai jau gana didelė bėda.

„Tikėkimės, kad šis karantinas bus trumpas ir vienkartinis. Mes dabar į gamtą einame desperatiškai bėgdami nuo galimo užkrato ir pavojaus. Kituose kraštuose to nėra“, – dėsto S. Paltanavičius ir pabrėžia, kad skiriasi net mūsų tradicijos.

Pavyzdžiui, estai nesupranta, ką reiškia grybauti. Jiems tai kvailystė. Nors jų šalis mažesnė nei mūsų, ten gyvena 800 meškų ir jos ten turi vietos, nors yra medžiojamos. Vilkų taip pat daugiau.

„Žvėrims ten yra kur kas daugiau laisvės nei pas mus. Jų niekas netrikdo. Pas mus net didžiausius miškus išvaikšto ne tik dabar per karantiną, bet ir uogautojai bei grybautojai. Net girių glūdumoje vienas žmogus mato kitą žmogų. Jei grybams pradėjus dygti kurioje nors girioje atsirastų meška, ji ryte turėtų įsliuogti į medį ir jame sėdėti iki nakties, nes žmogus eina paskui žmogų. Taip pat ir per karantiną“, – ironizuoja S. Paltanavičius ir sako, kad joks švedas ar vokietis nėra girdėjęs apie „teisę grybauti ir skersai išilgai vaikščioti po girią“.

Iš kitos pusės, keičiasi ir gyvūnai, kurie priversti prisitaikyti nedraugiškoje aplinkoje.

„Vilkai prarado savisaugos instinktą. Jų niekas nepersekioja, nebaido. Jie įprato prie triukšmo, technikos burzgimo ir į tai nebekreipia dėmesio. Dėl to keičiasi ir jų elgsena. Jei prieš kelis dešimtmečius bet kokia tvora jiems buvo tabu, dabar jie gali įeiti į kiemą, papjauti šunį, kitą gyvūną ar tiesiog pašniukštinėti ir pro tuos pačius vartelius išeiti“, – aiškina gamtininkas.

Gamtininkas įvardina dar vieną bėdą, kuri atėjo į miškus ir saugomas teritorijas – keturračiai. Jų vairuotojai tiesiog siaubia gamtą.

„Žmonėse atsirado kažkoks naikinimo genas. Jei kur pamiškėje graži pelkutė, ją būtinai išvažinės ir sunaikins. Jos atkurti nepavyks ir jie nebeatsistatys, nes ratų vėžės veiks kaip grioveliai ir prasidės erozija, o toje vietoje užsisės menkaverčiai augalai. Mano nuomone, įstatymuose yra spragos. Automobilių vairuotojai supranta, kad automobiliu negalima važiuoti per pasėlius, miškus, saugomose teritorijose. Keturratininkai į visa tai nekreipia dėmesio“, – dėsto S. Paltanavičius.

Gamtininkas sako, kad dėl tokio viso pasaulio žmonių požiūrio koronavirusas praktiškai neišvengiamas.

„Pasaulyje gamta plėšiama ir Pietų Kinijoje ir aplinkinėse šalyse gyvūnų, kur valgoma praktiškai viskas, gyvūnų gamtoje lieka labai mažai. Iš kitos pusės, kai toks santykis, persiduoda ir ligos. Negalima gamtos tampyti už ūsų. Koronavirusas ne pirmas kartas kai toks atsainus elgesys atneša rimtų bėdų“, – sako mokslininkas.