Tiesą sakant, šernas vienas iš stipriausių miško gyvūnų, kuris ne toks švelnus ir ramus, kaip gali atrodyti iš jo šnipo.
Šios laukinės kiaulės visaėdės ir jų nasruose gali pradingti ne tik augalai, bet ir smulkesni gyvūnai. Sužeisti stambūs žvėrys pavojingi net ginkluotiems medžiotojams.
Šernas – žinduolis iš porakanopių būrio. Mūsų kraštuose, kol nepradėjo siausti Afrikinis kiaulių maras tai buvo vienas iš labiausiai paplitusių gyvūnų.
Tai gana stambus gyvūnas. Vidutiniškai laukinė kiaulė gali užaugti iki 80 cm aukščio ir siekti apie 150–200 kg svorį. Beje, kai kurie individai išsiskiria išties didžiuliais gabaritais – net iki 500 kg svorio!
Vis dėlto tokių milžinų pasitaiko itin retai, ypač mūsų laikais. Paprastai šernai milžinai gyvena taigoje Tolimuosiuose Rytuose, jų būna ir Urale. Retkarčiais žinių apie sumedžiotą šerną-milžiną pasigirsta iš Šiaurės Amerikos, rašo lenta.ru.
Šernas – visaėdis gyvūnas. Jis ėda viską, kas bent kiek tinkama maistui, pradedant laukinėmis žolėmis ir jų šaknimis ir baigiant gyvūnų maita bei fekalijomis. Tačiau labiausiai šernai mėgsta augalų gumbus ir šaknis, grybus, riešutus ir uogas. Didžioji dalis šių gyvūnų raciono – vegetariška.
Vis dėlto ne visi žino, kad šernai dažniausiai yra aktyvūs plėšrūnai, kurie nė nemirktelėję gali praryti varlę, pelę, suėsti voverę, paukštį ir net kiškį. Jie gali kėsintis ir į naminius gyvūnus – žąsis, antis ir net šunis.
Vienas australų ūkininkas dievagojosi, kad šernas sudraskė 20 jo šunų, kol jam pavyko jį nudobti.
Be to, šernai, jei trūksta maisto, kartais gali virsti tigrais ir pulti elnius, stirnas ir kitus stambius žolėdžius!
Žinoma, suaugusio sveiko elnio šernui įveikti nepavyktų – jie puola tik jaunus arba sergančius individus.
Šernai auką puola ją taranuodami snukiu – šitaip siekdami pargriauti. Šernas sugeba įsibėgėti iki 40 km/val., tad jo smūgis išties gali išversti iš kojų. Partiestą auką jis imasi doroti iltimis.
Beje, tai retas reiškinys. Jei šernas ir nusprendžia pasilepinti mėsa, jis renkasi smulkesnį grobį. Su elniais, kaip ir su kitais bandomis gyvenančiais žolėdžiais gyvūnais, šernai paprastai sugyvena taikiai – neretai elnių ir šernų bandos ganosi kartu.
Nuo šernų nukenčia ir kiti gyvūnai. Šerniena – daugumo plėšrūnų, ypač vilkų ir tigrų raciono pagrindas. Tačiau tokį grobį pasigauti nėra lengva – dažnai netgi pavojinga gyvybei.
Šernas – ne kokia nors baikšti stirna. Tai tvirtai suręstas raumenų kalnas, kuris akimirksniu įniršta, vos tik pajutęs, kad kėsinamasi į jo personą. Kaip reikiant įsibėgėjęs jis gali aplamdyti šonus net ir gerokai už jį stambesniam plėšrūnui. Be to, jis ginkluotas dantimis, kuriais sugeba ne tik žiaumoti giles, bet ir skaudžiai kandžiotis. Jau nekalbant apie aštrias iltis, kuriomis šernai ne tik įgudę rausti žemę, ieškodami gardžių šaknų, bet ir sugeba pradurti šoną agresoriui.
Beje, mes turime omenyje vidutinio dydžio gyvūnus. Suaugusio, patyrusio šerno, sveriančio apie pusę tonos, nesugebėtų įveikti joks plėšrūnas, net suaugęs amūrinis tigras. Todėl plėšrūnų aukomis dažniausiai tampa maži šerniukai, patelės ir jauni šernai. Su suaugusiu stambiu patinku mažai kas drįsta susirungti.
Nuo šernų gali kliūti ir žmonėms. Šernų medžioklė žmogui visada yra pavojinga. Net sunkiai sužeistas gyvūnas gali užpulti medžiotoją. Žmogus gali išsigelbėti arba bandydamas bėgti, arba mėgindamas pribaigti gyvūną.
Ne veltui į šiuos gyvūnus neretai šaudoma iš bokštelių ar specialių platformų – šernai dažniausiai nesugeba užsiropšti net ant neaukštos pakylos.
Per kelis šimtmečius gyvenimo šalia žmonių šernų skaičius gerokai sumažėjo. Daugumoje teritorijų šernai apskritai išnyko. Bet nuo XX a. pabaigos gamtosaugos įstatymų dėka šernų populiacija ėmė augti. Kai kur ji taip išplito, kad šernai neretai pasiekia ir žmonių gyvenamas vietoves. Gyvūnus privilioja maisto atliekos, sąvartynų, atliekų konteinerių turinys, na ir gailiaširdžiai žmonės, kurie specialiai juos šeria.
Todėl nemažai vietovių šernai jau priskiriami sinantropams – gyvūnams, kurių gyvenimo būdas susijęs su žmogumi ir jo gyvenamu būstu.
