Apie tai, kas vyksta, kalbamės su Sergejumi Lavrenovu, vieno iš didžiausių miškų valdytojų Lietuvoje „Dzūkijos miškas“, akcininku.
Lietuvoje priskaičiuojama beveik 250 tūkst. miško savininkų, o vidutinė miško ūkio valda siekia vos 3,4 ha, rodo Valstybinės miškų tarnybos statistika. Tiesa, didesnius nei 500 hektarų miško sklypus valdo 58 fiziniai ir juridiniai asmenys. „Dzūkijos miškas“ su 10 tūkst. hektarų šiame sąraše užima trečią vietą.
Pastaraisiais metais Lietuvos miško rinkoje sparčiausiai plėtėsi užsienio kapitalo investiciniai fondai ir įmonės. Didžiausia miškų savininkė Lietuvoje – IKEA, kuri per savo valdomą bendrovę „IRI Investments Lietuva“ supirko jau 27 tūkst. ha miškų. Antroje vietoje – suomių kapitalo bendrovė „Dasos Capital“, 2018 m. įsigijusi švedų įmonių grupės „Euroforest“ valdytą 15 tūkst. ha miškų portfelį.
– Kaip gyvenate, ar prisitaikėte prie pokyčių?
– Mes sutrikę. Apribojimų vis daugėja. Dabar net negalime kirsti dalies savo valdomų plotų. Pavyzdžiui, daugybė plotų pripažinti kertinėmis buveinėmis, kurių kirsti negalime, tačiau valstybė už tai nemoka normalių kompensacijų. Ar nuostoliai bus padengti jau klausėme Aplinkos ministerijos, tačiau aiškaus atsakymo negavome. Pavyzdžiui, už vieną 30 ha sklypą, kuriame augančio miško vertė apie 50 tūkst. eurų, mums išmokėjo 1500 eurų kompensaciją ir pilnai atsiskaityti pažadėjo per 30 metų.
Tokių plotų turime daug. Ypatingai ten, kur brandūs miškai. Tai palietė ne tik mus, bet ir daugybę kitų žmonių. Su savo piliečiais taip negalima elgtis, nes vienas kažkas sugalvoja projektą ir iš jo rengimo galbūt uždirbo, o kentėti turi visi. Juk galima kertines buveines saugoti ir valstybiniuose miškuose. Bus prarasti milijardai, nes ta mediena tiesiog supus.
– O jūs dar galite pirkti mišką, kiek šiemet planuojate iškirsti?
– Priėmus draudimą pirkti daugiau kaip 1500 ha ploto į susijusių asmenų sąrašą patenka tiek įmonė, tiek jos akcininkai ir jų šeimos nariai. Pirkti žemės su mišku negalime.
Šiemet planuojame iškirsti 5–6 tūkst. kubinių metrų medienos. Šį kiekį sutvarkysime per mėnesį ir žiūrėsime, kas bus toliau. Tai įskaičiavus visus valymus. 32 žmonių, kurie dirbo tiesiogiai pas mus, ir nuolatinių rangovų mes neišlaikysime. Jų turėjome apie 10, kuriems buvome pagrindinis užsakovas. Miško sodinimui samdydavome ir aplinkinių kaimų gyventojus. Tai sezono metu apie 100 žmonių. Nebus jaunuolyno ugdymo, repelentų tepimo.
Fiziniai asmenys statų mišką be žemės parduoda labai retai, o aukcionuose kainos aukštesnės nei rinkoje. Moka skandinavų įmonės.
– Turite keliolika tūkstančių hektarų miško, negi iš to negalima pragyventi?
– Pradžioje palyginkime ūkininką ir miškininką. Jei žemdirbys turi 1500 hektarų žemės, jis yra labai turtingas, nes kiekvieną rudenį nuima derlių ir gauna pajamas. Miškininkas tą plotą dalina skiltelėmis šimtui metų. Per metus jis gali „nuimti derlių“ ir gauti pajamas iš 15 hektarų. Visi kiti plotai tik prižiūrimi ir juos reikia prižiūrėti iš tų pačių pinigų, kuriuos gauna pardavęs medieną.
Dabar perspektyva miglota. Tikiuosi, kad po kelių mėnesių situacija keisis. Kitaip miškai suplauks į vienas rankas ir savininkai bus ne Lietuvos piliečiai. Aukcionuose jau dabar tokios kainos, kad nukirtus mišką ir pardavus medieną investuotos lėšos negrįžtų. Kuri Lietuvos įmonė gali sau leisti investuoti skaičiuodama grąžą po 20–50 metų? Tačiau skandinavų pensiniams fondams tai normalu.
Nemanau, kad pūdyti mišką geriausia išeitis valstybei.
– Tačiau gal galima uždirbti imantis įvairių kitų veiklų?
– Malkaujant, užsiimant kita veikla, tiek žmonių kaip iki šiol neišlaikysime. Užteks vieno vairuotojo, buhalterio ir nedidelės darbininkų brigados. O kur kitus dėti?
Mums smūgis buvo 5 proc. vadinamasis apyvartos mokestis, po to gyventojų pajamų mokestis nuo parduotos medienos ir dabar draudimas pirkti mišką.
Mes vykdome visus miškininkystė darbus. Projektuodavome, pirkdavome mišką, jį kirsdavome, realizuodavome medieną ir atsodindavome bei puoselėdavome jaunuolynus. Nebuvo nė vieno hektaro, kad iškirstume ir neatsodintume. Per metus pirkdavome 500–600 hektarų. Atsodindavome 350–400 hektarų. Kirtimų daugiau, nes teikėme ir tokią paslaugą kitiems miško savininkams. Kirsdavome iki 600 hektarų. Tai vienos didesnės urėdijos apimtys.
– Kada atsodintas miškas pradeda nešti naudą? Kodėl neužsiėmėte perdirbimu? Nauda iš miško būtų didesnė.
– Vidurio Lietuvoje, kur žemės geros, atsodintą mišką galima pradėti kirsti po 30 metų, Dzūkijoje po 50. Mes miškininkai. Mane visą gyvenimą mokė rūpintis mišku. Pjauti lentų nemoku. Mūsų pagrindinė prekė stati mediena.
Šiandien žaliavinės medienos rinka labai skurdi. Kainos žemumose. Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje išdžiūvo kenkėjų pakenkti miškai, todėl susidarė prastos kokybės medienos perteklius. Popiermedžio ar malkų niekam nebereikia. Be to, šilta žiema.
Šiandien, jei malkas gaminti iš savo medienos, tai kubinio metro gamyba kainuoja 12 eurų, o plokščių medienos ir malkų didžiausia kaina 14 eurų, nuo kurių dar reikia sumokėti 5 proc. apyvartos mokestį. Praktiškai valstybei beveik reikia primokėti. Kai parduodavom rąstus, tai iš viso ploto galėdavom bendrai galėjome gauti pelną.
Kalbant apie fizinio asmens valdomą 1500 hektarų mišką, jis galbūt išlaikys vieną žmogų. 4500 kubinių metrų malkinės medienos, ir nuo kubo ruošiant liks apie 2 eurai pelno ir nuo jų dar reikės sumokėti mokesčius. Tai visas pelnas. Tokiose šalyse kaip Vokietija sausuoliai nebekertami. Ekonomiškai neapsimoka. Tokia mediena tvarkoma tik tada, kai nutinka stichinės nelaimės.
– Ar po draudimo pirkti didesnius miško plotus jo kaina krito?
– Ne. Jos liko tokios pat, nes juos masiškai superka skandinavai, vokiečiai. Jiems nereikia apeiti įstatymo. Jie tiesiog perka iki 1500 hektarų. Tačiau tai per mažas plotas vystyti pramoninę miškininkystę. Niekas nežino, ar kada nors šie plotai nesueis į vienas rankas.
– Kam pirkti tuos 1500 hektarų, jei negali iš jų gauti naudos?
– Jie skaičiuoja atsikuriančią vertę. Kiekvienais metais hektare per metus priauga 3 kubiniai metrai medienos. 1500 hektarų tai 4500 kubinių metrų medienos tūrio. Padauginus iš medienos kainos matai kokios tavo palūkanos. Matau, kad užsieniečiai ima paskolas ir perka mišką. Po kelių metų, kai miško kaina pakyla, jį galima parduoti ir pasiimti pelną. Tai ypatingai stabilus nekilnojamas turtas.
Jei miškas tik perkamas ir nieko su juo nedaroma, išlaidų praktiškai nėra. Tarkime, kainos nuo lito įvedimo iki dabar susilygino su euru. Tai reiškia, kad per 10 metų miškas pabrango 3–4 kartus ir per tą laiką nė karto nepigo. Užsieniečiai tą puikiai supranta. Švedijoje vienetiniai atvejai, kad būtų parduotas miškas su žeme.
– Ačiū už pokalbį.
