Miškininkystės ekspertų manymu, iš mažos miško valdos ekonominio efekto nėra ko tikėtis, todėl jas vertėtų stambinti arba parduoti už gerą kainą.
Lietuva išsiskiria dideliu privačių miškų savininkų skaičiumi, o vidutinė privataus miško valda yra apie 3,4 ha. Ji 4 kartus mažesnė nei Europos Sąjungos vidurkis. Per šimtą tūkstančių žmonių turi tik iki pusės ar vieno hektaro miško. Kaip miškininkauti tokiose mažose valdose? O gal geriau sėkmingai mišką parduoti?
Pasak miškų pardavimo platformos „Branginu.lt“ pardavimų skyriaus vadovo Žilvino Juzėno, pastaruoju metu tokie smulkių valdų savininkai vis dažniau atsisako miško ir gautus pinigus investuoja į kitą nekilnojamąjį turtą, iš kurio gali sulaukti didesnės grąžos.
„Miškas yra ūkis, kurį reikia reguliariai prižiūrėti – iškirsti nudžiuvusius ar pažeistus medžius, juos atsodinti, ugdyti jaunuolyną, prižiūrėti keliukus ir kt. Neatlikus reikiamų darbų į mišką gali įsimesti ligos ir kenkėjai, tokiu atveju miško vertė pradeda mažėti. Be to, už valdos nepriežiūrą gali būti skiriamos ir baudos. Todėl mažą plotą valdančiam ir miškininkavimo žinių visiškai neturinčiam savininkui, matyt, paprasčiausia išeitis yra parduoti mišką žmonėms, kurie verčiasi miškininkyste ir galės tinkamai jį prižiūrėti, o gautus pinigus panaudoti paprastesnei investicinei šakai“, – pastebėjo Ž. Juzėnas.
Pirmiausia – nustatyti tikrą kainą
Specialistas patartų savininkui prieš priimant sprendimą pirmiausia išsiaiškinti, kokia jo miško vertė. Ž. Juzėnas siūlytų susirasti nepriklausomą ekspertą, o jam nustačius kainą ieškoti galimų pirkėjų.
„Reikia išsiaiškinti tikrąją savo miško vertę. Tuomet būsite tikras, kad parduodate už tinkamą kainą. Pačiam apklausti kiekvieną pirkėją yra sudėtinga, užima daug laiko. Nustačius kainą savo pasiūlymą galima pateikti internetinėje miško pardavimo platformoje, kurioje jis pasieks šimtus miškininkystės įmonių“, – aiškino branginu.lt pardavimų skyriaus vadovas.
Pasak jo, labiausiai vertinamas spygliuočių miškas. Mažiausią vertę turi alksnynai ar drebulynai. Aišku, labai svarbi paties miško būklė, augavietė ir branda. Be to, įvertinama, kokiai grupei priskiriamas miškas.
„Geriausia, kai miškas yra priskirtas ketvirtajai – ūkinių miškų – grupei. Tokiuose galima lengviausiai ūkininkauti, greičiau gauti reikiamus leidimus. Trečioje – apsauginių miškų – grupėje yra kirtimų apribojimų, nustatyta dešimčia metų ilgesnė medžių branda. Daug sudėtingiau parduoti valdą, priklausančią antrajai – specialios paskirties miškų – grupei“, – dėstė Ž. Juzėnas.
Mūsų šalyje ketvirtajai grupei priskirti 72,3 proc., o trečiajai grupei – 14,6 proc. šalies miškų.
Galima ir rimčiau miškininkauti
Pardavimų skyriaus vadovas sutiko, kad smulki miško valda jos savininkui gali būti ir nuolatiniu malkų šaltiniu. Tokiems kirtimams gana paprasta gauti reikiamą leidimą. Vis tik Ž. Juzėno nuomone, jei miško valda laikoma tik dėl šio poreikio, savininkas turėtų įvertinti konkrečią situaciją: galbūt pardavęs mišką jis apsirūpintų malkomis kone ne visam gyvenimui.
Tiems, kurie turi kiek daugiau miško, specialistas siūlo pagalvoti ir apie rimtesnį miškininkavimą, bendradarbiauti su profesionalais.
„Išvirtusius sausuolius nesudėtinga pačiam susitvarkyti, o prieš atliekant retinimo darbą reikia kreiptis į miškininką. Jis paruoš dokumentus, pažymės medžius, kuriuos galima kirsti. Atlikus retinimą išlaikote optimalią rūšinę sudėtį ir tankumą, kad geriausiems medžiams būtų sudarytos palankiausios augimo sąlygos “, – sakė Ž. Juzėnas.
Tinkamai prižiūrimame miške naudinga atlikti dalinius ar plynuosius kirtimus, medieną parduoti ir vėl atsodinti medžius. Taip padedama miškui augti ir gaunama finansinė nauda. Dėl kirtimų projekto paruošimo ir leidimų galimybės taip pat reikia kreiptis į miškininką, kuris paruoš atitinkamus dokumentus. Kirtavietėse ir želdintinose miško aikštėse miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo.
Dažnai perbrandina mišką
„Branginu.lt“ pardavimų skyriaus vadovo įsitikinimu, turint 3 ar 5 hektarus miško ūkinę veiklą yra gana sudėtinga vystyti. Juolab kad atsodinti medžiai bus tinkami kirsti mažiausiai po 60 metų.
„Optimalus geresnę naudą duodančio miško valdos dydis – nuo 100 hektarų. Todėl turintys mažai miško, bet norintys rimtai miškininkauti žmonės galėtų bandyti išplėsti savo valdas. Jiems vertėtų įstoti į miškų savininkų asociaciją, kur jie gautų visą reikiamą informaciją“, – patarė Ž. Juzėnas.
Specialistas pabrėžė, kad neprofesionalūs miško savininkai dažniausiai per ilgai nekerta miško, todėl jis perbręsta, pradeda pūti mediena. Brandus miškas, išskyrus rezervatus, turi būti pakeistas jaunu. Dabar šalyje turime daug perbrendusių medynų.
„Išoriškai atrodo, kad medis sveikas, bet vertė jau gali būti sumažėjusi. Čia kaip ir bulvių lauke – jei rudenį jų nenukasi, derlius supus. Perbrendusio miško produktyvumas mažėja“, – pabrėžė Ž. Juzėnas.
Pavyzdžiui, pušys, uosiai ir klevai laikomi brandūs, jei augo 101–140 metų, o sulaukę 141 metų amžiaus jau laikomi perbrendę. Ąžuolai pasiekia brandą nuo 121 metų amžiaus, o perbręsta – nuo 161 metų amžiaus. Eglės laikomos brandžiomis 71–110 metų amžiaus, perbrendusiomis – nuo 111 metų amžiaus. Kai vykdomi ugdomieji ar sanitariniai kirtimai, atskiri medžiai gali būti kertami ir jaunesni.
