Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorius Algis Butleris sako, kad gauti šiuos kadrus nebuvo lengva. Lūšį į objektyvą pavyko pagauti ne vieną kartą, tačiau tai buvo gana prastos kokybės naktiniai vaizdai. O gerą ir kokybišką vaizdą, kuriame gyvūnas visiškai atsipalaidavęs, pavyko nufilmuoti tik kartą.
„Lūšis vienas iš rečiausių Lietuvos žinduolių rūšių, nors iš tiesų ji yra mūsų miškų senbuvė. Pas mus daug gyvūnų, kurie paplito vėliau“, – aiškina Selemonas Paltanavičius.
Jis aiškina ir kodėl šis žvėris retas – ji iki šiol gana dažnai pakliūna į medžiotojų kilpas, sparčiai kertami miškai, dėl to mažėja plotų, kur ši laukinė katė gali gyventi. XX pradžioje net buvo galvojama, kad lūšies Lietuvoje arba nėra, arba liko tik keli gyvūnai. Tačiau apie 1970 m. populiacija atsigavo. Jų gyveno apie 200 ir netgi buvo medžiojamos.
„Medžioklė pakirto populiaciją ir kai 2007 m. leidome „Lietuvos raudonąją knygą“, lūšių skaičiavome 40–50 individų. Tai menkas skaičius ir kyla grėsmė, kad tokia maža populiacija nepajėgs išgyventi. Nors jos keliauja, tačiau galima kraujomaiša. Pasitaikė atvejų, kad gimdavo akli lūšiukai ir tai buvo paveldima. Nors žvėris nemedžiojamas, tačiau savarankiškai populiacija negali atsigauti“, – pasakoja gamtininkas.
Visgi išeitis rasta. 2011 m. pradėtas projektas žvėrį veisti nelaisvėje ir išleisti laisvėn. Jaunikliai auginti specialiame dideliame aptvare, kuriame nematydavo žmonių. Buvo išleidžiami į gamtą. Kazlų Rūdos girioje, kurioje lūšis 30 metų negyveno, išleisti 8 jaunikliai ir dabar ten jau susikūrė nauja populiacija, atvedami jaunikliai.
„Apie lūšis gauname gana daug pranešimų. Medžiotojai savo plotuose pastatė registratorius ir vaizdų būna gana daug. Įdomu tai, kad jei žmonės nėra agresyvūs, nešūkauja, nerėkauja, šis miško gyventojas neskuba slėptis. Laikai pasikeitė ir jų nebetrikdo technikos garsas, žmogaus kvapas ir pėdsakai“, – apie tai, kaip žvėrys prisitaiko prie civilizacijos aiškina gamtininkas.
Lūšis tai didelė ilgakojė katė. Patinai sveria iki 20 kg. Gyvena iki 10-12 metų. Tačiau gamtoje 7 metų gyvūnas jau pradeda senti ir gilios senatvės paprastai nesulaukia.
Jų nebaido net gilios žiemos, nes gyvena net Sibire. Apie juos sukurta gana daug pasakų, kuriomis žmonės tiki. Pavyzdžiui, tai, kad lūšis aukos laukia budėdama ant šakos ir šokdama žemyn. Jie medžioja kaip katė – tykodama, bet nesivydama aukos. Jos širdis, lyginant su gyvūno dydžiu, maža. Ji galia sparčiai lėkti tik 20–30 metrų. Jei tokiu atstumu nepagauna aukos, jos nebesiveja.
Tai žvėris vienišius. Tik patelės lūšiukus laiko nuo pavasario iki maždaug vasario mėnesio, kai prasideda ruja. Patinas visada gyvena vienas.
„Medžiotojai burnoja, kad šis žvėris išnaikina savo teritorijoje visas stirnas. Tačiau jos grobiu tampa bet kas. Tai gali būti genys, kėkštas, voverė. Ji sugeba žaibiškai į medį lipti 10 metrų. Tai trumpi puolimai, po kurių jai tenka gana ilgai atsistatinėti“, – dėsto S. Paltanavičius.
Kaip medžiotojas žvėris gudrus. Užfiksuoti atvejai, kai aptvare, kuriame auginamos, jos sugavo atskridusį kranklį. Žinant, kokio tai pastabumo ir atsargumo paukštis, tai labai sudėtingas grobis.
