Tada kyla klausimas, kaip žinoti, kiek iš tiesų vertas miškas ir kaip užsitikrinti didžiausią naudą. Siekdami jos, miško savininkai dažnai įkliūva į savo pačių spąstus.
Ieškoti pirkėjo – ne tik vargas
Lietuvoje vis dar populiaru pačiam ieškoti pirkėjų – skaityti skelbimus laikraščiuose, interneto portaluose, skambinti medienos apdirbimo įmonėms, pažįstamiems miško supirkėjams. Visi jie siūlo skirtingą kainą, todėl pasirenkamas tas, kuris žada mokėti daugiausia. Bet pasklidus žiniai apie parduodamą mišką, visada atsiranda naujų pirkėjų, siūlančių dar daugiau.
Tikrosios derybos prasideda nuvažiavus į mišką. O ten savininkai išgirsta, jog medžiai kreivi, seni, gal net supuvę, jų vertė nedidelė. Pasiūlymo suma sumažėja perpus, žmogus nebežino, parduoti už tiek, kiek duoda, ar grįžti prie ankstesnių pasiūlymų. Galiausiai atsitinka taip, kad niekas iš jo nebenori pirkti, nes abejoja, ar tikrai yra suinteresuotas parduoti savo mišką.
Miško pardavimo platformos „Miškoaukcionas.lt“ pardavimų vadybininkas Vitalij Petuchov tvirtina, kad tokių situacijų pasitaiko nuolat, nes miško savininkai nežino tikrosios savo turto vertės.
„Kai žmonės konsultuojasi su mumis, visada patariame pasikliauti specialistais. Protingiausias būdas parduoti mišką – aukcionas. Mes galime atlikit pirminį parduodamo miško vertinimą pagal valstybės institucijų turimus duomenis, atsižvelgdami į medžių kiekį, jų rūšis, miško potencialą, dabartinį jo vaizdą iš palydovo, ir pasiūlo geriausią pradinę kainą. Aukcione, kur pirkėjai tiesiogiai konkuruoja atlikdami statymus, ji dažniausiai didėja 20 – 30 proc., bet būna, kad ir padvigubėja. Niekada iš anksto negalime pasakyti, už kokią galutinę kainą bus parduotas miškas“, – tikina specialistas.
Graži vieta pinigų neprideda
Pasak V. Petuchov, miško savininkai labai dažnai įsivaizduoja, jog jo turtas yra labai geroje vietoje, todėl turi kainuoti brangiau. Tai klaida, paežerė ar upė, tekanti per mišką, ne tik neduoda jokios naudos, bet ir apsunkina miško eksploatavimą.
„Visiems reikėtų suprasti, kad tai absoliučiai jokios reikšmės neturi. Kaina pirmiausia priklauso nuo miško grupės. Lietuvoje miškai skirstomi į keturias grupes. Patys vertingiausi – ketvirtos grupės ūkiniai miškai, kurie skirti nepertraukiamai tiekti rinkai medieną. Miške gali daryti ką nori, bet jis vis tiek liks mišku – dirbama žeme nepavirs, ūkininko ūkio jame neįkursi ir namo nepasistatysi – net jei tame miške bus atkapstyti senos sodybos pamatai. Jei būtų tai paprasta, sodybų būtų pilni miškai“,- sako vadybininkas.
Pridėtinę vertę miškas gali turėti tik tuomet, jei jis yra prie didelio miesto arba populiaraus kurorto. Bet ir į tokius miškus niekas jau nebenori investuoti, nes miško parkų, rekreacinių vietų, ekstremalių pojūčių trasų Lietuvoje prikurta gal jau net ir per daug.
Ežeras ar upė, tekanti per mišką, ne tik nepakelia jo kainos, bet ją dar ir sumažina. Pirmiausia dėl to, kad prie upės ar ežero yra kelių dešimčių metrų apsaugos juosta, kurioje negalima jokia veikla. Nusipirkęs tokį mišką, investuotojas sužino, kad apsauginėje juostoje medžių kirsti negali – taigi praranda dalį pinigų. Atsiranda ir daugiau minusų: prie vandens telkinio visada yra drėgniau, todėl užauga prastesni medžiai, juos sunkiau iš miško išvežti.
„Jei matome, kad žmogus netiki tuo, ką sakome, siūlome pačiam pabandyti savo mišką parduoti – gal pasiseks. Bet dažniausiai po kokio pusmečio tokie miško savininkai grįžta prašyti mūsų pagalbos“, – tikina V. Petuchov.
Stabdis – kaimynai
Lietuvos įstatymai numato, jog pirmenybę pirkti žemę ir mišką turi kaimyninių valdų savininkai. Kai jie atsisako pirkti mišką už pasiūlytą kainą, problemų nekyla, blogiausia, kai parašo sutikimą pirkti ir nepasirodo pas notarą.
„Mišką parduodantys žmonės turi žinoti, kad sutikimas pirkti nėra joks įsipareigojimas - deja, Lietuvoje labai dažnai sutikę pirkti mišką, jo nenuperka. Yra daugybė žmonių, kurie sutinka pirkti už bet kokią kainą, kad sutrukdytų sudaryti numatytą sandorį – o paskui neperka, nes nėra įstatymo, kuris verstų tą daryti. Labai dažnai taip stengiamasi išvengti kaimynystėje atsirandančio konkurento“, – tvirtina V. Petuchov.
Pasak miškų pardavimo specialisto, dėl to miškų savininkai sugaišta daug laiko ir patiria daugybę nuostolių, nes per tą laiko, kol ginčijamasi, pasikeičia medienos kainos, žmonės nebetenka pirkėjų. Ne visi ryžtasi samdyti advokatus, eiti į teismą, kuris irgi negali įpareigoti kaimynų nupirkti mišką. Dauguma nežino, ką daryti, todėl sustoja pusiaukelėje.
„Jei jau pasirašome su savininku sutartį dėl miško pardavimo, tai ir tokioje situacijoje vieno žmogaus nepaliekame. Suskaičiuojame patirtą žalą ir pateikiame nesąžiningam kaimynui ieškinį. Esame laimėję ne vieną tokią bylą ir privertę kaimyną pirkti mišką, nes nepirkti tampa nenaudinga. Bet kai žmogus bando tą daryti vienas pats, įsivelia į nesibaigiančias procedūras“, – neslepia V. Petuchov.
Pasak jo, didžiausia aukciono nauda – ne tik teisinga kaina. Miško aukcione dalyvauja tik įmonės, prisiimančios atsakomybę už savo statymą. Jei jis įvyko – miškas turi būti nupirktas, neįmanoma persigalvoti ar nupirkti mažesne kaina.
„Aukcione logika paprasta: arba tu užleidi konkurentui, arba nuperki pats. Kito pasirinkimo nėra“,- tvirtina miško pardavimo vadybininkas.
