Ištrauka iš knygos „Sūduvos girios”, skelbiama portale miskininkas.eu.

Ženkli dalis Lenkijos karalystės girininkų įsijungė į sukilėlių gretas ar rėmė sukilėlius. Paminėtinas Mazovijos krašto atstovo Antonio Kajetono Pušeto (1782-1831) likimas.

Napoleono kariuomenei įsiveržus į Prūsiją A. Pušetas, kaip ir tūkstančiai kitų patriotiškai nusiteikusių lenkų, stojo į jos gretas, dalyvavo 1812 m. žygyje į Rusiją, už narsą mūšiuose 1808 m. buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu. Pasibaigus Napoleono karams 1816 m. spalio mėnesį A. Pušetas, jau gavęs majoro laipsnį, baigė karinę tarnybą,

Valstybinėje pajamų ir iždo komisijoje išlaikęs miškų pareigūno egzaminus 1816 m. lapkričio mėnesį buvo paskirtas Pilviškių girininkijos girininku (pav.). Apkaltintas finansiniais nusižengimais iš girininko pareigų pasitraukė ir perėjo dirbti Antanavo valstybinio dvaro prižiūrėtoju. Tiesa, tyrimas parodė, kad įtarimai A. Pušetui buvo nepagrįsti.

Lenkijos karalystės senatas 1826 m. suteikė A. Pušetui barono titulą. Prasidėjus 1830 m. sukilimui A. Pušetas pradėjo vadovauti sukilėlių būriui Marijampolės apylinkėse. Kartu su prie sukilėlių prisidėjusio Griškabūdžio girininko Karolio Šono būriu laimėjo nedidelius mūšius prie Marijampolės ir Gudelių. Tačiau 1831 m. balandžio 22 d. sukilėlių antpuolis į Marijampolę baigėsi labai nesėkmingai. Bene didžiausias sukilėlių mūšis Lietuvos Užnemunėje prieš gerai ginkluotą armijos grupuotę skaudžiai pralaimėtas: apie 300 sukilėlių žuvo, 1170 pateko į nelaisvę, nemažai nuskendo Šešupėje.

Būrio vadas, buvęs girininkas K. Šonas pateko į nelaisvę ir buvo nuteistas mirties bausme. A. Pušetas su išlikusiais kovotojais pasitraukė už Nemuno ir prisijungė prie Raseinių sukilėlių. Vėliau, 1831 m. gegužės 24 d., A. Pušeto būrys ties Vilkija vėl persikėlė per Nemuną į Sūduvą norėdamas prasiveržti į Augustavo gubernijos gilumą. Susidūręs su caro kariuomenės daliniu būrys buvo apsuptas ir sumuštas, bet A. Pušetas sugebėjo pasprukti į Punios girią.

Girininkas
Foto: miskininkas.eu

Po to jis vėl bandė telkti sukilėlius Pilviškių, Kirsnos ir Igliaukos apylinkėse. Po daugelio nesėkmių, sukilimui beviltiškai pralaimint A. Pušetas rugpjūčio 3 d. prasiveržė į Varšuvą. Ten sukilimo vadovybė suteikė buvusiam Pilviškių girininkui pulkininko laipsnį ir apdovanojo Aukso kryžiumi Virtuti Militari. Varšuvai kapituliavus prieš caro kariuomenę sunkiai sirgęs A. Pušetas su sukilėlių likučiais 1831 m. spalio 5 d. pasitraukė į Prūsiją, bet po poros savaičių – spalio 20 d. – mirė ir buvo palaidotas Elbingo miesto kapinėse prie katalikų Šv. Mikalojaus bažnyčios (nuo 1945 m. Elbingas yra Lenkijos teritorijoje).

Tai ne vienintelis girininkas, dalyvavęs sukilime.

Už paramą sukilėliams iš pareigų buvo nušalinti Kidulių girininkijos vyresnysis girininkas (1829–1831) Maciejus Jarmolinskis ir Pilviškių girininkijos vyresnysis girininkas (1830 – 1832) Mikalojus Reumanas. Maciejus Jarmolenskis, baigęs specialiosios miškininkystės mokyklos Varšuvoje teorinį kursą ir praktinį miškotvarkos darbų mokymą, už dalyvavimą sukilime ar jo rėmimą buvo perkeltas į kitą girininkiją Lenkijoje, o 1833 m. iš tarnybos atleistas ir grįžo atgal tik 1862 m. Mikalojus Reumanas, baigęs tą pat mokyklą ir atlikęs praktinį apmokymą, 1824 m. pradėjo darbą valstybinių miškų tarnyboje, o nuo 1830 m. dirbo vyr. girininku Pilviškių girininkijoje. Prasidėjus sukilimui nuo darbo buvo nušalintas, miškų tarnyboje vėl pasirodė 1841 m.

Iš šių pavyzdžių matome, kad Sūduvoje nemaža dalis aukštesnės miškų administracijos buvo sukilimo dalyviai arba rėmėjai. Sukilime dalyvavo ir didelė dalis eigulių – jie žuvo arba buvo ištremti, tad jų skaičius girininkijose po 1831 m. liko daug mažesnis.

Sukilimas padarė gilias permainas Lenkijos karalystėje – gana plačios savivaldos periodas baigėsi ir paaštrėjo tautinė priespauda. Ypač kentėjo su tautine sąmone ir kultūra susiję dalykai: vien nacionalinės spaudos draudimas užtruko 40 metų. Nors sukilimo malšintojo Muravjovo vėlesnė politika siekė įvaryti dar didesnį pleištą tarp labiau prolenkiškos ir revoliucingesnės bajorijos bei paprastų valstiečių, buvo ir pozityvių pokyčių, tačiau rezultatai miškų ūkio srityje buvo negatyvūs.

Daug dvarininkų miškų konfiskuota, jų dauguma pagal majoratų ar pilnos privatinės nuosavybės teisę atiteko sukilimo malšintojams, kariškiams ir aukštiems caro pareigūnaims, o Sūduvos valstiečiai liko be savo miškų. Brangstant žemei dvarininkai suintensyvino privačių miškų vertimą žemės ūkio naudmenomis. Po 1863 m. sukilimo aukštesnėse valstybinių miškų tarnybos pareigybėse galutinai įsitvirtino rusakalbiai specialistai. Net Maskvoje ar Peterburge mokslus baigę lietuviai neturėjo realių galimybių grįžti dirbti į Lietuvos miškus. Vietiniai gyventojai buvo priimami tik į eigulių pareigas.

Girininkas
Foto: miskininkas.eu

Vis dėlto XIX a. antroje pusėje Rusijos miškininkystės plėtroje dalyvaujant vokiečių specialistams atsirado ir teigiamų dalykų – pradėti miškų želdinimo, medynų ugdymo, sanitarinės apsaugos darbai.

Valstybinių miškų valdymas 1832 m. buvo pavestas Vyriausybės turtų ir miškų direkcijai prie Vyriausybės pajamų ir iždo komisijos. Direkcija susidėjo iš administracijos ir tvarkymo dalių. Administracijos dalį sudarė administracijos ir apsaugos sekcijos, tvarkymo dalyje buvo techninė sekcija su miškų skyriumi. Miškų valdymas 1847 m. pavestas Vyriausybės pajamų ir iždo komisijos Valstybės miškų ir turtų skyriui. Beveik du dešimtmečius miškų tarnybos pavaldumas išliko nepakitęs.

Lenkijos karalystės miškai buvo padalinti į tris apygardas. Sūduva atsidūrė Suvalkų-Lomžos gubernijos apygardų miškų valdybose. Apygardų miškų valdybos 1884 m. pabaigoje buvo pertvarkytos į valstybės turtų valdybas. Vieninga visai Rusijos imperijai miškotvarkos ir miško ūkio taisyklių sistema įvesta ir žvalguvos panaikintos 1889 m. Tais pat metais buvo įvestos girininkijų kategorijos. Sūduvoje tik Pilviškių girininkija buvo priskirta I kategorijai, visos kitos gavo II kategoriją. Rusijos valstybės turtų ministerijos vietoje 1894 m. buvo įsteigta Žemdirbystės ir valstybės turtų ministerija, perėmusi ir Miškų departamentą.