Tiesa, nors ūkininko viltis buvo prie naujų sąlygų prisitaikyti gana greitai, tačiau tikrovė parodė savo nagus – perėjimas ne toks greitas ir neskausmingas, kaip norėtųsi. Paaiškėjo ir tai, kad arkliams skirta technika kur kas brangesnė nei skirta traktoriams, o ją atsigabenti iš Amerikos brangu bei sudėtinga. Be to, kadangi tai ne ES šalyse pagaminti padargai, ūkio modernizavimui negalima prašyti ES paramos.
Brangus malonumas
Ūkininkas prisipažįsta, kad suprato, jog perėjimas nebus greitas, tačiau labai brangus. Pradžiai planuoja auginti grūdines kultūras 20 ha plote.
„Pardavėme ką galėjome. Kai kurių padargų, pavyzdžiui, mėšlo kratytuvų, niekam taip ir neprisireikė, nes gyvulių mažėja. Pasilikom ir porą traktorių „Belarus“ bei šiek tiek prikabinamos technikos. Supratau, kad negalime taip drastiškai iš karto pereiti prie arklių, nes tai paprasčiausiai per brangu, o kaip gauti paramą technikai iš JAV neaišku“, – dėsto V. Indrašius.
Jis sako, kad čia prisideda ir tai, kad amišų bendruomenė gana savotiška ir užsiimti biurokratija jie nelinkę. Sudėtinga netgi apmokėti pirkinius, nes jie dirba tik su keliais mažais bankais, kurie nebendrauja su pas mus veikiančiais komerciniais bankais. Tris mėnesius ūkininkas negalėjo pervesti pinigų. Išrašė čekį, tačiau tam teko važiuoti į Daniją ir ten atidarinėti sąskaitą. Brangus ir transportavimas. Pirko už 10 tūkst. eurų kultivatorių ir 5 tūkst. eurų sumokėjo už jo atvežimą į Lietuvą. Tam, kad surinkti 15 tūkst. eurų teko parduoti 4 korpusų vartomą plūgą, 4 metrų pločio kultivatorių ir seną, bet gerą kombainą, su kuriuo kuldavo 100 ha javų.
Ieško pigiau
Vokietijoje dirba amišų technikos atstovas, tačiau antkainiai kol kas lietuviui per dideli ir techniką jis mėgina pigiau supirkti iš JAV.
„Arklinį kultivatorių traukia 4 arkliai, nors, kaip parodė praktika, reikėtų 5 arba 6. Susidūrėm ir su problema, kad mes nuo amerikiečių atsiliekame veislininkystėje. Lietuvos sunkieji mūsų ūkyje vieni iš geriausių, tačiau jų paprasčiausiai per mažai, kad būtų galima surinkti arklius, kurie sutaria, kurių žingsnis atitinka“, – subtilumus aiškina V. Indrašius.
Jis vardina ir daugiau niuansų, kurie pasiveja seną ūkininkavimo būdą norintį atgaivinti ūkininką. Pavyzdžiui, pakinktai. Pirko pigesnius ir naujesnius lenkiškus. Tačiau jie netiko sunkiam darbui – trynė gyvulių pečius. Netiko ir seni sovietiniai. Išspręsti šiuos niuansus iššūkis pačiam ūkininkui.
„Mūsų ūkis per didelis, kad viską būtų galima dirbti su arkliais. Be to, visuomenė kol kas sunkiai priima šį ūkininkavimo būdą. Pavyzdžiui, iš darbo išėjo vienas geriausių mano darbininkų, kuriam siūliau per metus 20 tūkst. eurų į rankas. Jam tiesiog nepatiko dirbti su gyvūnais, geriau buvo su technika“, – dėlioja V. Indrašius ir neslepia, kad tiki, jog jo pasirinktas kelias realus.
Kalbant apie ateitį, planuoja pirkti šienapjovę, plūgus ir pavasarį arklius įdarbinti kur kas rimčiau. Ariamos žemės bus 20 ha, ne daugiau. Reikia sukaupti patirtį, įvertinti našumą. Be to, jis viliasi, kad pataikys į vadinamą Žaliąjį kursą ir toks ūkininkavo būdas bus palaikomas.
Maži gyvulininkystės ūkiai
„Kalbant apie realų arklių pritaikymą, nereikia orientuotis į tokio dydžio ūkius kaip mūsų. Norime parodyti, kad smulkieji gali sutvarkyti savo žemę neteršdami aplinkos ir sumažindami gamybos sąnaudas vietoj traktorių naudodami arklius“, – tai, jog keletą tūkstančių hektarų valdantys ūkiai pradės dirbti arkliais vilčių nededa V. Indrašius.
Jis įvardina ir tikslinę grupę – tai šeimos gyvulininkystės ūkiai iki 50 – 70 ha, laikantys iki 20 karvių. Ten darbas ne su traktoriais optimalus. Tik reikia šiuolaikinės technikos, kuri kur kas tobulesnė nei ta, su kuria dirbo prieškariniai ūkininkai. Pavyzdžiui, su tuo kultivatoriumi, kuris jau naudojamas ūkyje, jis puikiai išnaikino varputį.
„Gyvulininkystės ūkiai nesiorientuoja į grūdus, kur reikia ariamos žemės. 20 karvių užtenka 50 hektarų iš kurių daugiausia 10 dirbamos žemės. Likę ganyklos. O 10 ha su šiuolaikine arkline technika nesudėtinga prižiūrėti“, – dėlioja V. Indrašius.
Tokį plotą užsėti galima per 2 dienas, o viską sutvarkyti per savaitę. Tai kur kas naudingiau ir pačiai žemei, nes sunkūs traktoriai važiuodami per daug suspaudžia dirvožemį. Be to, nenaudojamas kuras.
Kalbėdamas apie savo ūkį jis sako, kad 300 ha apdirbti vien arkliais jam paprasčiausiai neužteks lėšų įsigyti moderniai technikai. Amišų pagaminta 2,1 metro pločio šienapjovė, su kuria galima per dieną nupjauti 5 – 6 ha, ten kainuoja 10 tūkst. eurų ir ją dar reikia atsivežti. Tačiau privalumas tas, kad pjaunant arkliais pieva būna derlinga kur kas ilgiau nei ją prižiūrint traktoriumi. Norint nupjauti 200 ha ganyklų reikia arkliais dirbti beveik du mėnesiais. Su traktoriumi per dieną nupjaunama 25 ha.
„Arklys atlieka labai daug darbų. Amišai pasiekė tokį lygį, kad daržininkystėje beveik neliko rankų darbo. Padaroma viskas nuo plėvelės tiesimo iki ravėjimo“, – dėsto V. Indrašius.
Kalbant apie arklininkystę, tai parama apie 200 eurų per metus už vieną laikomą gyvūną. Tačiau, pasak V. Indrašiaus, sudėtinga konkuruoti su valstybiniu žirgynu, kuris gauna gana dideles subsidijas ir konkuruoti rinkoje parduodant gyvulius sudėtinga. Jis pats arklius parduoda veislei, darbui, pramogoms, maistui.
Vienam arkliui išlaikyti reikia 1,5-3 ha, priklausomai nuo žemės derlingumo.
