Populiarumą diktuoja kaina

Į Panevėžio rajono laukus atkeliauja smidrai. Jais verstis bando ne tik vienas kitas vietos ūkininkas.
Tradiciniai rapsai ar žiemkenčiai jau ir žemės ūkio bendrovių laukuose vietą užleidžia dar visai neseniai tik močiučių darželius puošusiems augalams.

Vos prieš porą mėnesių eksperimentinį smidrų lauką užsodinusios žemės ūkio bendrovės „Krekenava“ agronomės Auksės Novogrudskės teigimu, nors ant lietuvių stalo tai gana nauja daržovė, istoriniuose šaltiniuose minima, kad egiptiečiai ją augino jau daugiau nei prieš 2000 metų.
O ir Lietuvoje smidrai nebuvo naujiena – ne viename dvare puikavosi ant valgiais nukrautų stalų. Tik didikai neįvertino šios daržovės, tad ji tapo išimtinai gėlynų puošmena.

„Kiek žinau, Lietuvoje pirmuosius smidrus 2007 metais pradėjo auginti ūkininkų šeima iš Bubių, Šiaulių rajono. Aristokratišką daržovę jie atvežė iš Danijos. Tuo metu smidrų rinka buvo tuščia, tačiau labai greitai išpopuliarėjo. Gal tai lėmė ir žaliavalgystės manija, vegetarizmo, sveikos mitybos principų laikymasis. Šis augalas darosi vis populiaresnis mūsų virtuvėje. Jei smidrų kaina būtų žemesnė, vartojančių būtų tikrai daugiau“, – mano smidrų auginimu besidominti agronomė.

UAB Krekenava
Foto: Sekundė.lt

Smidrai vietoje rapsų

Iki šiol bendrovė daugiausia augino žieminius kviečius ir žieminius rapsus, taip pat vasarines kultūras: miežius, kukurūzus, cukrinius runkelius, raudonuosius burokėlius.

Pasak A. Novogrudskės, smalsumo ir naujovių paieškų vedami nusprendė bendrovės Krekenavos padalinyje pabandyti užauginti ir smidrų.

Prieš beveik du mėnesius jais apsodintas kol kas nedidelis – 0,9 ha – plotas.

Iš viso į vagas suguldyta keturių rūšių 2900 vienetų smidrų daigų.

Agronomės teigimu, tai labiau eksperimentas, bandant išsiaiškinti, ar smidrų auginimas pasiteisins.
„Jei viskas vyks pagal planą, ateityje norėsime pabandyti ir kitas smidrų veisles. Smidrų šaknims reikia leisti sustiprėti, tad šiemet jų neliesime. Kitąmet galbūt leisime sau šiek tiek paragauti“, – pasakojo A. Novogrudskė.

O didysis startas planuojamas po 2 metų. Tikimasi, kad tada smidrai iš Krekenavos laukų keliaus tiesiai ant stalo

Baltasis auksas reikalauja darbo

Pasak A. Novogrudskės, smidrai ne tik labai vertinga, bet ir nekaloringa daržovė, turtinga savo maistine verte.

Gal dėl to ji dar vadinama baltuoju auksu.

Daugiausia smidrų užauginama Kinijoje, Peru bei Vokietijoje, bet ietuviškas klimatas jiems taip pat palankus.

„Smidrai nereiklūs, pasodinti gali derėti dešimtmečius tiek savame darže, tiek pramoniniame lauke. Gan atsparūs ligoms ir neturi daug kenkėjų. Tačiau jų auginimas atsakingas, kruopštumo reikalaujantis darbas. Derlius nuimamas tik rankomis. Be to, dar reikia mokėti juos išpjauti – iš vieno daigo auga keli ūgliai ir pjaunant negalima pažeisti mažesnių, po žeme pasislėpusių ūglių“, – pasakojo A. Novogrudskė.

Dėl to, kad smidrų auginimui reikia itin daug rankų darbo, pasak pašnekovės, jų ir kainos aukštesnės nei įprastų daržovių.

Be to, Lietuvoje nėra ir labai daug smidrų augintojų.

„Smidrai neturi sau lygių ne tik maistine verte, bet ir gebėjimu augti – per naktį gali pasistiebti 10 cm. Skani, greitai paruošiama, maistinga ir graži daržovė. Tad kodėl nepabandžius jos užauginti?“ – sakė bendrovės agronomė, kurios idėja ir buvo imtis smidrų.

Algimanto ir Kotrynos Meidų ūkis
Foto: Sekundė.lt

Šviežumą išduoda galvutė

Prieš ketverius metus smidrų ūkį Anykščių rajone įveisę panevėžiečiai Kotryna ir Algimantas Meidai apgailestauja, kad šiųmetis pavasaris itin nepalankus smidrų augintojams.

Pasak K. Meidės, paprastai sezono viduryje šių daržovių kainos ima kristi, tačiau šiemet nėra iš ko leisti.

Jos laikosi tokios pat kaip sezono pradžioje. Už pusės kilogramo ryšulėlį ūkininkai prašo 5 eurų.
„Atvėsę orai pristabdė derlių. Mūsų šaldytuvai stovi pustuščiai, tad savikaina gerokai didesnė“, – kalbėjo augintoja.

Pasak ūkininkės, šilumos ir saulės trūkumas lemia, kad šiemet derlius bus prastesnis.
Šaltą pavasarį smidrai auga trumpesni, įgauna ryškesnį violetinį atspalvį.

Pagrindinis indikatorius, padedantis atpažinti, ar smidras yra šviežias ir sultingas, anot augintojos, yra jo galvutė.

Ši turi būti tvirta, uždara, neprasiskleidusi, taip pat tolygios spalvos – be jokių juodų ar rudų dėmelių.

Vienas didžiausių mitų – kad kuo smidrai storesni, tuo bus kietesni ar net sumedėję. Atvirkščiai, reikėtų vengti smidrų, kurie turi suminkštėjimų, pastarieji rodo, kad daržovė buvo laikoma netinkamomis sąlygomis.

„Kokybiškai užaugintas smidras neturi būti plonytis. Valgyti išvestos veislės, auginamos teisingai, duoda storesnių, o kartu ir sultingesnių ūglių derlių. Mitas, jog stori smidrai bus peraugę ar kietesni. Peraugusiu smidras laikomas tada, kai pradeda skleistis viršūnėlė, vadinasi, tada daug didesnė ir sumedėjimo tikimybė“, – pasakojo Kotryna.

Iššūkis – rasti darbuotojų

Jaunieji ūkininkai šiomis gurmaniškomis daržovėmis apsodinę dviejų hektarų plotą.

Čia veši dviejų veislių smidrai – įprasti žalieji, kurie vėsiu metu tampa labiau violetiniai, ir skaisčiai salotiniai, kurie gerokai lepesni, daugiau nukenčia nuo prasto oro.

Šių veislių smidrai skiriasi ir skoniu – tamsesnieji yra kiek intensyvesnio, gal kiek turi ir lengvo kartumo, salotiniai švelnesni.

Tačiau, anot K. Meidės, tik tikrieji gurmanai gali pajusti skonio atspalvius.

Smidrai iš Meidų ūkio keliauja į sveiko maisto parduotuves, restoranus, dalį produkcijos nuperka tiesiai iš jų ūkio. O didžioji dalis derliaus išvežama į vieną iš didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų. Augintojai tikina nesigailintys pradėję auginti smidrus, nors apie ūkio plėtrą galvoja labai nedrąsiai.
„Pirmieji dveji metai buvo labai sunkūs. Bet dabar esame patenkinti, kad idėja įkurti smidrų ūkį pasiteisino. Tačiau apie plėtrą galvojame labai atsargiai. Tokiame ūkyje reikia labai daug rankų darbo. Sudėtinga rasti nuolatinių darbuotojų“, – pasakojo K. Meidė.

Gintaras Taujanskas I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr (13)
Foto: Sekundė.lt

Palieka gėrybių spintoje

Dar vienas smidrų laukas Panevėžio rajone veši Karsakiškio seniūnijoje.

Miestą į atokią sodybą Tiltagaliuose iškeitęs panevėžietis Gintaras Taujanskas planavo užsiimti baidarių nuoma, tačiau nenorėjo palikti tiesiog dirvonuoti žemės sklypo aplink įsigytą sodybą. Kartu su žmona Daiva pradėję nuo kelių lysvių braškių, žalumynų ir bulvių, per kelerius metus savo ūkį išplėtė iki multifunkcinio.

Jame veši pačios įvairiausios uogos, daržovės, daugybė vaistažolinių augalų.

O prieš ketverius metus smulkieji ūkininkai pradėjo auginti ir smidrus.

„Lietuviams smidrai vis dar egzotika, dauguma šios daržovės nepažįsta, todėl ir auginame nedidelius kiekius. Iš 14 arų, jeigu pakliūva labai geri orai, per dieną galima nuimti iki penkių kilogramų. Bet dabar, kai naktys vėsios ir drėgna, vos po du kilogramus per dieną nuskiname“, – sako G. Taujanskas.

Anot jo, jeigu orai nesušils, derliaus beveik nebus. O smidrus galima skinti tik iki Joninių, po to reikia leisti šioms daržovėms augti.

Nuolatiniams klientams pusę kilogramo smidrų jis siūlo po keturis eurus, bet jeigu derlių veža į turgų Vilniuje, kaina nebūna mažesnė nei penki eurai.

„Vilniečiai labiau pripratę prie šios daržovės, bet per ketverius metus jau radome savo klientūrą ir vietoje“, – sako G. Taujanskas.

Drąsus ūkininkas išbandė naujovę – savitarnos vagonėlį prie kelio.

Tokioje gėrybių spintoje palieka uogų, sulos, tų pačių smidrų.

Žmonės už pasirinktą prekę specialioje dėžutėje palieka reikalingą sumą pinigų. Jeigu reikia grąžos, pasiima iš tos pačios dėžutės.

„Bijojome ilgapirščių, bet žmonės išties sąžiningi. Pirmais metais per sezoną netekome gal kokių penkių eurų, šiemet taip pat pasitaikė nesąžiningų pirkėjų, bet tikiu, kad patobulinta sistema puikiai veiks“, – toliau eksperimentuoja G. Taujanskas.