Sutuoktiniai dau­giau ne­gu de­šimt metų ku­ria uni­kalų geo­met­ri­nių figūrų ir ener­ge­ti­nių la­bi­rintų par­ką, ap­so­dintą vie­nas už kitą gra­žes­niais au­ga­lais. Vaikš­čio­jant gam­tos ta­ke­liais, pa­si­mirš­ta vi­sos bėdos ir rūpes­čiai, o kūną už­lie­ja ra­mybė.

Vie­nin­te­liai pa­sau­ly­je

Pa­ti pra­džia prie­š įku­riant par­ką bu­vo vi­sai ne figū­ros ir la­bi­rin­tai – jie Ja­ki­ma­vi­čių so­dy­bo­je at­si­ra­do tru­putį vėliau. Vis­kas pra­si­dėjo kiek dau­giau nei prie­š de­šimt metų iš meilės au­ga­lams: so­dy­bos šei­mi­nin­kus traukė spal­vin­gos ir uni­ka­lios sa­vo gro­žiu gėlės, de­ko­ra­ty­vi­niai krūme­liai, įvairūs me­de­liai.

„Norė­jo­me su­si­kur­ti sau mielą ap­linką, tad so­di­no­me au­ga­lus ir puo­selė­jo­me sa­vo so­dybą“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si Jur­ga ir An­ta­nas.

Ke­liau­da­mi po pa­saulį ir skai­ty­da­mi įvai­rią li­te­ratūrą, su­tuok­ti­niai nu­sprendė pa­ban­dy­ti su­kur­ti kažką ori­gi­na­laus. Min­tys ir idė­jos, kaip ir nuo ko pra­dėti, lie­jo­si iš šir­dies gel­mių, natū­ra­liai. Pa­si­kalbėję tar­pu­sa­vy­je, su­radę bendrų komp­ro­misų, ėmėsi įgy­ven­din­ti sa­vo su­ma­ny­mus. Kiek­vie­nas par­ko lo­pinė­lis iki šiol kruopš­čiai puo­selė­ja­mas tik pa­čių šei­mi­ninkų ir jų vaikų, tėvų ir An­ta­no bro­lio pa­gal­ba, ne­sam­dant jo­kių ap­žel­di­ni­mo įmo­nių, di­zai­ne­rių.

„Esa­me lais­vi ir nuo nie­ko ne­prik­lau­so­mi žmonės, šian­dien šovė vie­na min­tis – ėmėm ir pa­darėm darbą, o ry­toj gal kils naujų idėjų ir mums bus vi­sai ne pro­ble­ma viską išg­riau­ti ir vėl kur­ti iš nau­jo. Tai mums – gry­niau­sias ma­lo­nu­mas“, – tei­gia šei­mi­nin­kai.

Su­tuok­ti­niai ne­sle­pia, kad ap­lin­ki­niai bu­vo ge­ro­kai nu­stebę, kai iš­gir­do jų būsi­mas idė­jas. Bet kri­ti­kos ar at­kal­binė­jimų nuo būsimų darbų šei­ma neiš­gir­do. Prie­šin­gai – su­laukė daug pa­lai­ky­mo, gra­žių žod­žių. Pažįs­ta­mi ir ar­ti­mie­ji džiaugė­si Ja­ki­ma­vi­čių už­si­de­gi­mu. Ka­da viską da­rai su mei­le ir džiaugs­mu, tai ir su pro­ble­mo­mis ne­su­si­du­ri. O ir į par­ką už­su­ku­sie­ji ti­ki­na, kad šio­je so­dy­bo­je tvy­ro ypa­tin­gai ge­rai nu­tei­kian­ti ener­gi­ja.

„Šian­dien ga­li­me drąsiai teig­ti, kad šis mūsų ener­ge­ti­nių la­bi­rintų ir geo­met­ri­nių figūrų par­kas yra vie­nin­te­lis vi­sa­me pa­sau­ly­je“, – sa­vo kūry­ba džiau­gia­si pa­šne­ko­vai.

La­bi­rintų po­vei­kis svei­ka­tai

Geo­met­ri­nių formų ga­li­ma ras­ti vi­sur – gam­to­je, žmo­gaus kūne ir net kos­mo­so pla­tybė­se. Ar ka­da su­si­mąstėte, kad pa­pras­tos geo­met­rinės for­mos ga­li veik­ti mūsų sa­vi­jautą? Štai, pa­vyzd­žiui, žmo­gaus cha­rak­terį ga­li­ma nu­sta­ty­ti pa­gal tai, ko­kios geo­met­rinės figūros jam pa­tin­ka.

Šių dienų moks­li­nin­kai yra linkę ma­ny­ti, kad ener­ge­ti­niai la­bi­rin­tai vei­kia žmo­gaus sme­genų veiklą. Vaikš­tant la­bi­rin­to ta­ke­liais, kai stai­giai pa­si­su­ka­ma 180 laips­nių kam­pu, suak­ty­vi­na­mas tai vie­nas, tai ki­tas sme­genų pus­ru­tu­lis. Kol vi­sas la­bi­rin­tas iš­vaikš­to­mas, šis pro­ce­sas pa­si­kar­to­ja daug kartų. Yra ti­kin­čių, kad la­bi­rin­tai da­ro ste­buk­lus ir kei­čia žmo­nių gy­ve­ni­mus, pa­de­da su­ba­lan­suo­ti čak­ras ir žmo­gaus aurą.

Har­mo­ni­jos ke­liu

Vaiz­das, ku­ris at­si­ve­ria iš­ni­rus iš miš­ko Likšų kai­me ke­liu­ko, iš tiesų ke­rin­tis: po pievą bėgio­jan­čios stir­nos, vaikš­tinė­jan­čios gervės, dviejų šimtų metų se­nu­mo klėtis, tven­ki­nys. Paė­jus šiek kiek to­liau pra­si­de­da la­bi­rintų par­kas.

Šio­je erdvė­je daž­nai ren­ka­si įvai­rios me­di­ta­cijų grupės, ren­gia­mos sto­vyk­los, se­mi­na­rai ir pa­skai­tos. No­rint ir su­si­de­ri­nus su šei­mi­nin­kais, ga­li­ma reng­ti fo­to­se­si­jas. Žmonės pa­jau­čia čia tvy­ran­čią ener­giją ir pa­tys ran­da ke­lią į šią ma­gišką vietą. O kartą už­sukę, vi­sa­da dar su­grįžta.

So­dy­bos šei­mi­nin­kai yra įrengę du ma­žus ir du di­des­nius la­bi­rin­tus. Be­je, jei­gu pa­si­ry­ši­te sąži­nin­gai iš­vaikš­čio­ti juos vi­sus, nu­pėdin­sit be­veik 5 ki­lo­met­rus. At­si­duo­ki­te į Vi­sa­tos ga­lias, ei­ki­te ir min­ty­se dėko­ki­te už tai, ką tu­ri­te, ir ypač už tai, ką norė­tumėt gau­ti. Dėkin­gu­mas – ga­lin­ga jėga!

„Rei­kia at­si­sėsti ir tie­siog stebė­ti vaikš­čio­jan­čius žmo­nes. Ne­rei­kia net būti psi­cho­lo­gu, kad su­pras­tum žmogų ir pa­ma­ty­tum, kaip jis gy­ve­na. Tas, ku­ris vaikš­tinė­da­mas po la­bi­rintą blaš­ko­si – jis toks yra ir gy­ve­ni­me, ne­pas­to­vus ir be­si­mėtan­tis“, – įsi­ti­kinęs so­dy­bos šei­mi­nin­kas A. Ja­ki­ma­vi­čius.

Labirintas
Foto: Asmeninins albumas

Vi­di­nio AŠ beieš­kant

Pir­ma­sis la­bi­rin­tas yra skir­tas ieš­kan­tiems at­sa­kymų į rūpi­mus klau­si­mus, pri­spaus­tiems rūpes­čių, sie­kian­tiems ra­mybės ir nu­si­ra­mi­ni­mo, no­rin­tiems me­di­tuo­ti ar iš­pil­dy­ti sa­vo slap­tas sva­jo­nes. Juo rei­kia ei­ti su­si­kau­pus, nėra būti­na kažką konk­re­taus įsi­vaiz­duo­ti, už­ten­ka at­si­pa­lai­duo­ti ir nu­si­ra­min­ti. Min­ty­se ga­li­ma dėko­ti už tai, ko no­ri­te pa­tys su­lauk­ti. Taip be­vaikš­tant tik­rai ap­lan­kys įvai­rios min­tys ir dva­si­nis įkvėpi­mas. La­bi­rin­to il­gis – 600 metrų.

Meilės ir san­ty­kių la­bi­rin­tas skir­tas po­roms ar ant­ros pusės beieš­kan­tiems. Du at­ski­ri įėji­mai su­ve­da į pa­tį la­bi­rin­to centrą, o pa­skui su­jun­gia į vieną bendrą išė­ji­mo taką. Tai yra pui­ki vie­ta jau­na­ved­žiams, na, o vie­ni­šiems ke­liau­to­jams pa­tar­ti­na pa­si­rink­ti vieną iš dviejų ta­ke­lių ir ei­nant min­ty­se įsi­vaiz­duo­ti sa­vo trokš­tamą meilės ob­jektą, to­kiu būdu ban­dant min­ti­mis jį pri­si­kvies­ti.

Ne pa­slap­tis, kad vie­ni esa­me la­bai ak­tyvūs, o ki­ti – pa­syvūs. Šis la­bi­rin­tas tu­ri kai­riąją ir de­ši­niąją pu­ses, ku­rios reiš­kia mo­te­rišką ir vy­rišką ener­gi­jas. In­tui­ty­viai pa­si­rink­ti ta­ke­liai pa­ro­do, ko­kia ener­gi­ja pas jus yra do­mi­nuo­jan­ti. La­bi­rin­to il­gis – 54 met­rai.

Pen­kių ele­mentų la­bi­rin­tas

Šia­me la­bi­rin­te es­ti aš­tuo­ni ra­tai, o, kaip yra ži­no­ma, aš­tuo­ne­tas yra be­ga­lybės sim­bo­lis, ku­ris iš­lais­vi­na nuo sa­vo pa­ties su­var­žymų ir ap­ri­bo­jimų. Vis­kas, apie ką sva­jo­ja­me, ga­li tap­ti rea­ly­be, jei­gu tik pa­tys ne­su­si­ku­ria­me tam tikrų ribų ir savęs ne­blo­kuo­ja­me. Ši­tas la­bi­rin­tas tu­ri centrą ir ke­tu­rias kam­pi­nes (ry­tai, va­ka­rai, pietūs ir šiaurė). Kiek­vie­na kryp­tis skir­ta vis ki­tam ele­men­tui (me­dis, me­ta­las, ug­nis, van­duo ir žemė). O kiek­vieną ele­mentą glo­bo­ja skir­tin­gi ar­kan­ge­lai (Na­ta­nie­lis, Ra­po­las, My­ko­las, Gab­rie­lius ir Urie­lis).

Ei­nant šiuo la­bi­rin­tu ba­lansą at­ras ir vi­si pen­ki mūsų kūno ele­men­tai. Vaikš­čio­ti juo nėra su­dėtin­ga ar pai­nu, bet jei­gu pa­si­kly­si­te, va­di­na­si, ir jūsų min­ty­se, gy­ve­ni­me yra pai­nių vin­gių. La­bi­rin­to il­gis – 1 700 metrų.

Vi­di­nei pu­siaus­vy­rai at­gau­ti – ket­vir­ta­sis la­bi­rin­tas

„Jei­gu no­ri at­ras­ti sa­ve ar tam tikrų po­ky­čių gy­ve­ni­me – būti­na nuo­sek­liai ir kant­riai nuei­ti ir pa­rei­ti šiuo la­bi­rin­tu“, – siū­lo so­dy­bos šei­mi­nin­kai.

Ši­tas la­bi­rin­tas – aš­tuo­niukės for­mos, ku­ri reiš­kia be­ga­lybę ir har­mo­niją. Ei­da­mi juo, su­ba­lan­suo­ja­te de­ši­nio­jo ir kai­rio­jo sme­genų pus­ru­tu­lių veik­la. De­ši­ny­sis sme­genų pus­ru­tu­lis yra at­sa­kin­gas už in­tui­ciją, o kai­ry­sis – už pro­tą.

La­bi­rin­tas su­da­ry­tas iš dviejų ratų – mo­te­riš­ko­jo ir vy­riš­ko­jo. Čia esan­tys du cent­rai mums pa­de­da su­vok­ti, kad mes tu­ri­me ne tik kūną, bet ir dva­sią. Lai­min­gas tas, kas ran­da auk­so vi­du­riuką ir yra tur­tin­gas tiek dva­siš­kai, tiek ir ma­te­ria­liai. La­bi­rin­to il­gis – 1 800 metrų.