Reikia dar kažko imtis, kažką savo kurti. Todėl su vyru Artūru įsigijo patalpas pačiame Rietavo centre, Laisvės aikštės pašonėje, kuopė, dažė, įsirenginėjo ir praėjusių metų balandį atidarė šeimos restoranėlį „Muskatas“.

Iš išorės jis niekuo neišskirtinis, net ne kiekvieną praeivį užsukti patrauktų, bet įžengus pakeri stilinga aplinka, kruopščiai parinktos ir tarpusavyje derančios interjero detalės. Todėl nustembi išgirdęs, kad tai ne kokių dizainerių, o pačių Pakalniškių darbas. Maloniai stebina ir čia gaminamas maistas – jis šviežias, nenaudojami jokie pusgaminiai, o „Muskato“ meniu kurtas padedant penkių žvaigždučių restorano darbuotojai.

Atsidarė per pandemiją

Paklausta, kaip sumanė verslą pradėti pačiame koronaviruso pandemijos įkaršty, Viktorija juokiasi, kad prieš ketverius metus, kai kilo mintis ramioje, gražioje ir strategiškai geroje vietoje atidaryti kavinukę, nei apie pandemiją, nei apie ekonomines krizes niekas nė susapnuoti negalėjo.

Tada pačiame Rietavo centre apskritai kavinukių nebuvo, o per ketverius metus, kol kuopė ir įsirenginėjo įsigytas patalpas, atsirado net dvi. Todėl planus rietaviškius ir miesto svečius pakviesti į piceriją teko keisti, meniu – paįvairinti. Taip mintyse turėta picerija tapo restoranėliu. Užtat dabar svečiams gali pasiūlyti ne tik picų, „burgerių“, bet ir įvairesnių mėsos, žuvies patiekalų, desertų, kuriuos į meniu Viktorija įtraukė padedama draugės, dirbančios penkių žvaigždučių restorane Palangoje. Svarbiausia, kad čia niekas nebus ištraukta iš šaldiklio ir pašildyta – nuo mėsos malimo ir viso patiekalo paruošimo viskas gaminama pačių restoranėlio darbuotojų.

Šiandien jų čia dirba penkios, jei neskaičiuosime Viktorijos ir karts nuo karto prisidedančių kitų namiškių.

Kai tik įkėlė koją, buvo „balaganas“

Namiškiai ypač gelbėjo pačioje pradžioje. Beveik ketverius metus Viktorijos vyras po darbo vakarais ir per atostogas iš Vėžaičių Klaipėdos rajone, kur šeima gyvena, važinėjo į Rietavą, kad įsigytas patalpas, kuriose anksčiau veikė automobilių dalių parduotuvė ir kita, prekiaujanti buitine technika, paverstų jaukiu restoranėliu.

„Iš pradžių čia buvo tikras balaganas“, – prisimena Viktorija. Tačiau dabar gali džiaugtis, kad nė statybininku nebūdamas jos sutuoktinis ir ji pati, ne interjero dizainerė, bei paauglys sūnus Benediktas, kiti artimieji sukūrė tokią jaukią ir stilingą vietą, kurioje maloniai leisti laiką galima kad ir užsisakius kvapnios arbatos, žvelgiant į Rietavo bažnyčios bokštų smailes.

Viktorija sako, kad konsultacijų ir su dizaineriais būta, tačiau jų siūlymai nesužavėję. Todėl visas detales kūrė taip, kaip patys jautė, kaip matė kažkur kitur ir patiko, kaip tuo metu buvo madinga.

Pavadino „Muskatu“

Kai patalpos buvo išdažytos, sienos papuoštos Rietavo istorinėmis nuotraukomis, kai imtas burti
kolektyvas, reikėjo sugalvoti patrauklų pavadinimą. Nebebuvo galima toliau šios jaukios vietos vadinti balaganu, kaip anksčiau buvo pratę, mat ji dabar tokio nė iš tolo nepriminė.

Pakalniškiai pavadinimą rinko, kaip ir visą verslą kūrė, šeimyniškai. Kaip pavadinti restoranėlį,
siūlė dabar šešiolikmetis sūnus Benediktas, trylikametė Marija, ir septynmetė Elžbieta. Tačiau galiausiai šeima vieningai nutarė, kad mamos Viktorijos pasiūlytas pavadinimas „Muskatas“ – pats
tinkamiausias. Jis „užkabina“, siejasi su maistu, su prieskoniu, be to, ir restoranėlio kėdės bei stalai
– muskato spalvos.

Viktorija restoranėlyje dirba pati, vasarą čia darbavosi ir vyresnėlis Benediktas. Už palaikymą ir pagalbą ji sako esanti dėkinga ne tik savo šeimai, bet ir kitiems artimiesiems – tėvams, vyro broliui su žmona. „Kai atsidarėm, buvo gana sunkus adaptacinis laikotarpis. Įsivaizduokit – išėjus iš valstybinio darbo imti kurti savo verslą... Be galo daug iššūkių, visko patys mokėmės. Pradėję nė įsivaizduoti negalėjom, kiek čia bus reikalų... Nežinau, ar dabar, visa tai žinodami, ryžtumėmės. O tada nebebuvo, kur trauktis“, – pasakojo „Muskato“ savininkė.

Moteris sako, kad pradžioje ir komentarų visokių sulaukdavo. Nors jie dažnai būdavo ir dėl smulkmenų, vis tiek reaguodavo jautriai. Tačiau per metus išmoko atskirti, kas yra kas, o ir patirties įgavo,tad stengiasi dirbti, kad kiekvienas atėjęs liktų patenkintas ir maistu, ir aplinka, ir kolektyvu.

„Kolektyvas suburtas mėgstantis maistą, domisi viskuo, stengiasi“, – savo darbuotojais džiaugiasi Viktorija ir sako, jog ir pati stengiasi palaikyti tokią atmosferą, kad dirbti būtų malonu.

O ieškoti, kas šeimininkaus virtuvėje ir aptarnaus lankytojus, nebuvę lengva, turbūt kaip ir kiekvienam šių dienų verslininkui, besidairančiam naujų darbuotojų. Mat norinčių dirbti lyg ir yra, bet, žiūrėk, koks jaunesnis atėjęs ilgiau kelių mėnesių neužsibūna, tuoj ieško kitur. Jaunimo požiūris į darbą dabar kitoks, Viktorija pastebėjusi, kad darbo vietą išlaikyti stengiasi vyresni darbuotojai, o
jaunesnio amžiaus mėgsta save išbandyti, prie vienos darbo vietos taip neprisiriša.

Kavinė "Muskatas"
Foto: Žemaitis

Net tik restoranėlis, bet ir svečių namai

„Muskatas“ turi nuolatinių klientų rietaviškių, nemažai žmonių atvažiuoja ir iš kitur.

Svečiai iš kitų Lietuvos miestų ir užsienio nusistebi, kad iš lauko lyg įprastas daugiabutis atrodantis pastatas viduje gali būti taip gražiai ir stilingai įrengtas, su susidomėjimu apžiūri mažytę nuotraukų
galeriją, klausinėja, kas jose pavaizduota, tad šeimininkė trumpam ir gide tampa.

Vietiniai mėgsta į restoranėlį rinktis žiūrėti krepšinio transliacijų, žaisti čia organizuojamus protmūšius, renkasi švęsti asmeninių švenčių, sukviečia artimuosius gedulingų pietų. O kas nori skanaus maisto gardžiam vakarui namuose, užsisako ir užkandžių padėkliukų.

Galbūt ne visi žino, kad „Muskatas“ turi ir svečių namus. Antrame pastato aukšte, kaip pasakojo Viktorija, dažnai apsigyvena šeimos, į Lietuvą pasisvečiuoti grįžusios iš užsienio, apsistoja ir darbininkai, atvažiavę čia atlikti kokių nors darbų. Tik pastarieji, sako, į restoranėlį neužsuka, gal tas jo statusas jiems atrodo per daug įpareigojantis, gal nedrįsta eiti pietų, apsirengę darbinėmis aprangomis... Bet pabrėžia, kad „Muskatas“ laukia kiekvieno – ir darbininko, ir Prezidento, kiekvieną klientą vertina vienodai ir stengiasi išleisti sočiai bei skaniai pavalgiusį.

Prakalbus apie garbingus svečius, šeimininkė pasakoja, kad jų čia užsuka įvairių – pietauja Seimo nariai, su Savivaldybės delegacija rudenį lankėsi ir susisiekimo ministras Marius Skuodis. Buvo sulaukę ir svečio, iš už jūrų marių atvykusio, – JAV ambasadoriaus Roberto S. Gilchrist. Jis žavėjosi pro restoranėlio langus atsiveriančiu Rietavo bažnyčios grožiu, įsigijo magnetuką „Surink Lietuvą“, Viktoriją pakvietė kartu nusifotografuoti.

Apdovanojo meras

Pradėjus nuosavą verslą Viktorija greitai pamiršo laikus, kai po darbo valandų užrakindavo kabineto duris ir išeidavo laiką leisti su šeima.

„Dabar tenka dirbti kone 24 valandas per parą. Jei ir nesi darbe, kažką galvoji, sprendi, visada smegenys įjungtos, – pripažįsta jauna moteris. – O ir stengiesi viską daryti tobulai, nes kai dirbi sau, jauti ypač didelę atsakomybę prieš klientus, norisi to maksimumo, nes žinai – kaip padarysi, taip ir turėsi“.

Už neseniai pradėtą ir sėkmingai plėtojamą verslą Rietavo savivaldybėje Viktorija ir Artūras Pakalniškiai praėjusių metų pabaigoje buvo įvertinti mero Antano Černeckio padėka, kurią atsiėmė tarpušvenčiu vykusio iškilmingo Padėkos vakaro metu.

Ir nors dabar visoje Lietuvoje sunkmetis ir net stabiliausi ilgus dešimtmečius kurti verslai kartais susvyruoja ar net bankrutuoja, moteris tikisi, kad „Muskato“ restoranėlis gyvuos, rietaviškiams bei iš visos Lietuvos atvykstantiems bus patrauklus ir reikalingas.