Dar prieš baudžiavos panaikinimą 1863 m., zanavykais buvo vadinami tie šio krašto gyventojai, kurie gyveno į pietus nuo Novos upės. Jie dirbo Lestnistvos ir Karšrūdės dvaruose. Gyventojai, kurie gyveno į šiaurę nuo Novos, ir dirbo Zyplių ir Veliuonos dvaruose, vadinti veliuoniškiais.
Devynioliktame amžiuje kaimiečių gyvenimas buvo sunkus. Nebuvo nei mokyklų, nei kitų kultūros įstaigų. Vienintelė vieta, kur kaimo žmonės atsipalaidavo buvo karčiamos. Tos karčiamos buvo kiekviename kaime. Jų savininkai – dvarponiai. Karčiamose dažnai prekiavo žydai.
Zanavykų dvarų ponų karčiamose degtinė buvo pigesnė, negu pas veliuoniškius. Kad iš vienos pusės Novos neneštų degtinės į kitą pusę, panoviais buvo pristatyta taip vadinamų šmekerių. Jų uždavinys buvo gaudyti degtinės kontrabandą.
Darbas dvaruose buvo sunkus. Kiekvienas gyventojas su savo maistu ir gyvuliais turėjo vykti už 20-25 km į dvarą. Ten paprastai tris dienas per savaitę dirbdavo dvarininkui. Mokesčius mokėdavo dvarui taip pat.
Kas neatidirbdavo tų trijų dienų ir nemokėdavo mokesčių, iš tų atimdavo žemę. Ūkiai jau tada buvo labai dideli, todėl apsidirbti buvo nelengva. Tekdavo amatininkus samdytis iš anapus sienos Vokietijoje. Tais laikais Rytprūsiuose gyventa vargingai. Sąlygos žymiai pagerėjo tik Bismarko laikais.
Po 1863 m. sukilimo kaimo gyventojai laisviau atsikvėpė. Tais metais buvo panaikinta baudžiava. Gyvenimas pakrypo kita vaga. Kaimai išskirstyti viensėdžiais. Buvo nurodyta į kokias vietas turi kiekvienas ūkininkas išsikelti ir kur kelią pravesti. Dėl to ir dabar (tarpukariu) zanavykų kaimų sodybos yra vienoje ar dvejose lygiose linijose prie kelio gražiai įsikūrusios.
1863 m. sukilime, daugiausiai įkalbėti lenkų, dalyvavo ir nemažai kaimų žmonių. Todėl vėliau caro valdžia atėmė iš jų žemes. Atėmė žemes ir iš bažnyčių. Pavyzdžiui Sintautų šventovė neteko 70 margų.
Žmonės tada labai sunkiai dirbo, nes jokių mašinų nebuvo. Ypač ilgi ir sunkūs buvo žemės ūkio darbai. Suvalius nuo lauko rugius, tuoj prasidėdavo gaidgystės – t.y. darbas nuo trijų ryto. Kūlimas ir rankomis „akselio“ pjovimas užtrukdavo ir po Kalėdų.
Po to prasidėdavo malimas. Maldavo naminėmis girnomis, kurios buvo įrengtos antrame namo gale arba virtuvėje. Daugiausiai nuo pirmųjų gaidžių atsikėlę maldavo vyrai. Iki pusryčių sumaldavo po pusę šepelio. Papusryčiavę važiuodavo į mišką malkų vežti.
Moterys dažniausiai verpdavo ir ausdavo. Vidutinė 17-18 m. mergina kasdien turėjo suverpti 20 posmų tolką verpalų. Dažniausiai nuo 3 val. ryto iki 21 val. vakaro. Vakarais vyrai skaldydavo balanas, vydavo virves ar pančius. Gamindavo ūkiui skirtus įrankius. Seneliai ir vaikai plėšydavo plunksnas ir kedendavo vilnas. Vakarojimo metu sekdavo pasakas ir giedojo giesmes.
Nors žmonės sunkiai dirbo, bet valgė labai prastai. 80 margų ūkyje per metus paskersdavo vieną penėtą kiaulę, 30 žąsų ir apie dešimt avių. Mėsą valgydavo tik rytais, kaip sakydavo, po kąsnį keturias dienas per savaitę. Visą gavėnią buvo sausas pasninkas ir valgė tik du kartus per dieną.
Gyvenusieji arčiau Vokietijos sienos pašešupiais daug vartojo stintų. Jas čia atgabendavo valtimis iš Vokietijos. Stintas mainydavo į rugius. Už gorčių rugių gaudavo gorčių stintų.
Tais laikais produktų kainos ir uždarbiai taip pat buvo maži. Rugių šėpelis (16 gorčių) kaštavo du auksinai. Avižų timpa – 18 kapeikų. Žąsis net 30 kapeikų. Degtinės gorčius taip pat trisdešimt kapeikų. Metinis vyro uždarbis siekė 8 rublius. Tarnaitė, kuri norėjo gauti šeško kailiuku apvedžiotą ilgą 8-9 kailių skrandą, turėjo ištarnauti du metus pas ūkininką.“
