Egzotinių gyvūnų ūkiai, vaistinių žolynų laukai, gėlių parkai miestą palikusiems ar iš emigracijos sugrįžusiems gyventojams tampa ne tik gyvenimo būdu, bet ir pragyvenimo šaltiniu. Kartu – ir naujomis turistų traukos vietomis rajone.
Stiprus verslas ir tenkinančios darbo vietos – vienas iš svarbiausių kriterijų, lemiančių gyvenamosios vietos patrauklumą. Panevėžio rajono mero Povilo Žagunio teigimu, nepaisant pandemijos iššūkių, Panevėžio rajone ir stambiosios įmonės, ir smulkusis verslas atsilaikė, o kai kuriais atvejais net gerokai ūgtelėjo. Nors paprastai labiausiai pastebimi didieji darbdaviai, tačiau, atkreipia dėmesį meras, gyventojams matant galimybes suderinti darbą, pomėgius ir gyvenimą kaime, Panevėžio rajone sparčiai kuriasi nauji verslai.
„Be galo džiaugiamės didžiosiomis įmonėmis, kurios kuria darbo vietas, moka didžiulius mokesčius į biudžetą. Vis dėlto ne ką mažiau džiugina paprasti rajono žmonės, kurie drąsiai imasi įvairių, kartais ir netradicinių, veiklų, kuria darbo vietas ne tik sau. Tai parodo, kad Panevėžio rajone gera gyventi“, – sako P. Žagunis.
Įsimylėti alpakas
Prieš aštuonerius metus miestą į kaimą iškeitusi Renata Meleškienė nė nebūtų pagalvojusi, kaip smarkiai toks žingsnis pakeis šeimos gyvenimą. Medikonių kaime įkurtas ūkis dabar tapo viena didžiausių traukos vietų Panevėžio rajone. Į jį aplankyti egzotinių alpakų važiuoja turistai ne tik iš Lietuvos, bet net atokiausių pasaulio kampelių. R. Meleškienė pasakoja, kad prieš du dešimtmečius sodybą šeima įsigijo tik norėdama laikinai, savaitgaliais, pabėgti nuo miesto šurmulio, bet dabar savo gyvenimo nebeįsivaizduoja kitur. Kaimas tapo jų namais, o egzotinių gyvūnų auginimas – gyvenimo būdu.
Nuo kelių mielų alpakų pradėjusių Meleškų ūkio aptvaruose dabar laigo keturios dešimtys šių tarsi pliušinių gražuolių, kurių tėvynė – Andų aukštikalnės.
„Mūsų alpakos jau pripratusios prie bendravimo su žmonėmis, leidžiasi glostomos. Tokia pažintis suteikia daug gerų emocijų ir vaikams, ir suaugusiesiems. Ne veltui jos laikomos terapiniais gyvūnais“, – pasakojo egzotinio ūkio savininkė.
Sezono metu, kuris trunka nuo balandžio iki lapkričio, Meleškų svečiai gali iš arti pamatyti alpakų gyvenimą. Anot augintojos, šių švelniakailių net nebūtina liesti, vien jų stebėjimas ramina. Ūkyje vaikams organizuojamos įvairios edukacinės programos. R. Meleškienė taip pat pati rūpinasi alpakų kirpimu, vilnos vėlimu. Šių gyvūnų vilna laikoma geresne nei kašmyras, tinka net alergiškiems žmonėms. Be to, ji kelis kartus šiltesnė nei avies vilna. Iš alpakų vilnos ūkio šeimininkai mezga kojines, pirštines, šalikus, riešines, kepures, o iš šiurkštesnės karšinių daromos antklodės.
Ir gurmanams, ir stiliaus žinovams
Meleškos – ne vieninteliai Panevėžio rajono ūkininkai, išdrįsę imtis naujos veiklos kaime. Taip pat buvę miestiečiai Rita ir Eduardas Kubiliai prieš du dešimtmečius ryžosi avantiūrai – auginti triušius.
Ėriškiečių ūkyje per du šimtai suaugusių švelniakailių ilgaausių, o mažųjų triušiukų šeimininkai net nesuskaičiuoja. Prieš ketvirtį amžiaus triušius auginti pradėjęs mėsai, dabar E. Kubilius daugiausia laiko skiria veislininkystei – kaip Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos vadovas, vertina ir prižiūri veisles, dalyvauja parodose visame pasaulyje. Vien savo ūkyje jis auginęs per tris dešimtis ilgaausių veislių. Kubilių sodyboje Ėriškių kaime lankosi ne vien gurmanai, bet ir stiliaus žinovai. Ėriškiečiai iš triušių kailiukų vos spėja siūti kepures, šalikus, kailinius, net rankines, o šiais gaminiais puošiasi ne tik lietuviai.
„Anksčiau mėsą parduodavau parduotuvėms, o dabar patys žmonės atvyksta į ūkį. Triušiena – itin vertinama mėsa, tinkama ir alergiškiems žmonėms, kūdikiams. Kadangi triušių kailis labai gražus, būtų nuodėmė jį tiesiog išmesti, todėl pagal galimybes ir patys siuvame“, – pasakojo triušių augintojas.
Pasak E. Kubiliaus, kiekvienas verslas turi savų iššūkių, bet triušininkystė patraukė tuo, kad leidžia dirbti sau, o ir iš šios veiklos įmanoma pragyventi. Be abejo, didžiausias privalumas, kad sveiku maistu aprūpina šeimą.
„Tai ne tik verslas, bet ir gyvenimo būdas. Bet labiausiai džiaugiuosi, kad man savo pavyzdžiu pavyko pasiekti, jog abu vaikai, įgiję patirties, grįžtų iš užsienių. Jie turėjo gyvą pavyzdį, kad ir čia, gimtinėje, galima plėtoti savo verslą ir puikiai gyventi“, – didžiuojasi E. Kubilius.
Paragauti sraigių
Gurmanai neaplenkia ir Janinos Krikštaponienės sraigių ūkio Trakiškio kaime. Jame – per 260 tūkst. sraigių, kurios išsitenka vos kelių arų aptvare šalia namų.
„Tai dabar yra mano gyvenimo būdas ir pomėgis“, – džiaugiasi J. Krikštaponienė, per dešimt metų veiklą išplėtusi nuo sraigių turizmo iki gaminių iš sraigių.
Ūkininkė užsiima „Helix Aspersa Maxima“, achatinų veislės sraigių, galinčių sverti net iki kilogramo, auginimu, sraigių bei mažų sraigiukų pardavimu, priima ekskursijas, organizuoja edukacines programas.
Neseniai verslininkė įrengė sraigių produkcijos gaminimo cechą ir dabar sraigių bei jų ikrų jau galima ne tik paragauti, bet ir įsigyti. Ūkyje verdami sraigių troškiniai, užtepėlės, paštetai, kemšamos burgundiškos sraigės.
„Pirkėjų sulaukiame vis daugiau, ypač mamos vaikams perka sraigienos, nes ji labai baltyminga, turi daug maistinių medžiagų“, – pasakoja verslininkė.
Kur gimsta prabangus moheris
Smalsuolių būrius sutraukia ir Panevėžio rajone auginamos Angoros veislės ožkos. Mickiemės kaime prieš dvejus metus iš miesto atsikėlusi gyventi Gražina Vildzevičienė ir jai talkinanti dukra Beata Norvilė vos spėja suktis dar naujame ūkyje. Savo veiklos vadinti verslu moterys nedrįsta, bet toks gyvenimo būdas teikia didžiulį malonumą ir į miestą grįžti nė už ką nebenorėtų.
„Šis ožkų ūkis mums yra ir darbas, ir laisvalaikis, ir kartu gyvenimo būdas. Aplink ožkeles sukasi visos mūsų mintys. Niekada nebuvo abejonių, ar tai mūsų kelias“, – tvirtina B. Norvilė.
Egzotiškų ožkų augintoja teigė, kad Angoros raguotosios nuo lietuviškųjų skiriasi ne tik savo itin draugišku charakteriu. Šie gyvūnai augina aukščiausios kokybės, prabangų pluoštą – moherį. Mama ir dukra ne tik prižiūri ožkas, bet ir pačios jas kerpa, plauna vilną, audžia. Galiausiai iš prabangių ir labai švelnių siūlų gimsta įvairūs rankų darbo gaminiai. Atvykusieji į ožkų ūkį gali ir patys prisėsti prie verpimo ratelio.
„Auginti Angoros ožkas buvo mamos svajonė. Man pavyko tą svajonę išpildyti, bet ir pati ja užsikrėčiau. Sparčiai ūkio plėsti neplanuojame, bet kiek natūraliai priaugs, tiek auginsime, kol spėsime priveikti tiek moherio“, – šypsosi B. Norvilė.
Lietuvą aprūpina vaistažolėmis
Panevėžio rajone gausu ir netradicinės augalininkystės ūkių. Visoje Lietuvoje žinomas Milnoros ir Lino Pšibišauskų vaistažolių ir prieskoninių augalų ekologinis ūkis garsėja autentiškais arbatų ir prieskonių mišiniais. Vien mėtų, kurių daugelis į ūkį Paliūniškyje atkeliavo iš Prancūzijos, vaistažolių augintojai puoselėja per dešimtį rūšių.
Sėkmingai verslą kaime plėtojanti šeima jau įrodė, jog jų žolelių kokybė nepriekaištinga, tad sulaukia vis daugiau užsakymų. Savo produkciją aromatinių žolynų augintojai realizuoja ir didžiųjų prekybos centrų ekologinių prekių skyriuose, ir specializuotose parduotuvėlėse. Jų ekologiškai užaugintomis žolelėmis domisi kosmetikos gamintojai, šią žaliavą naudojantys natūralios produkcijos gamyboje.
Kerintis hortenzijų parkas
Šiemet visiškai nauju traukos centru rajone tapo hortenzijų parkas, įkurtas prie kelio Panevėžys–Kupiškis, Kakūnų kaime. Viena šio parko įkūrėjų Rūta Čepukonytė prisipažįsta: apie tokį populiarumą nebūtų drįsę net svajoti – kasdien parke apsilanko nuo 300 iki tūkstančio lankytojų. Šią įspūdingų žiedų oazę jauna pora kūrė sau, kad pro namų langus galėtų visą vasarą grožėtis žydinčių gėlynų jūra. Tačiau pravažiuoti pro tą jūrą smalsuoliai nepajėgė ir šeimininkai suprato, kad laikas parką atverti lankytojams.
Šiuo metu jame veši daugiau nei pusė tūkstančio šluotelinių hortenzijų krūmų – net dešimties rūšių. Jos lankytojus pasitinka kaskart vis kitokios: nuo baltų it nuotaka iki ryškiai raudonų svyrančių karališkų žiedų.
„Net neturėjome minties, kad tai gali tapti verslu. Tikėjome, kad būsime lankomi, bet kad tokia apgultis būtų, negalėjome nė įsivaizduoti. Žemės dar turime, galvosime ir apie plėtrą“, – džiaugėsi hortenzijų parko įkūrėjai.
