Jo pasipiktinimo priežastis – apsileidęs kaimynas, jau gal dešimtmetį negenintis savo sodo, nepjaunantis žolės, todėl „užtvindantis“ kaimynų kiemus invaziniais šliužais.
„Nėra pjovęs nuo nepriklausomybės laikų“
„Jeigu kas kieme išdygo, taip ir auga – nėra pjovęs nuo nepriklausomybės laikų, neįmanoma nosies įkišti. O pasakyt nieko negali. „Ko jūs norit, viskas tvarkoj“, – atšauna. Tiek metų lipa ant sprando ir nemato problemos“, – pyko plungiškis.
Vyras stebisi ir atsistebėti negali tokiu kaimyno netvarkingumu: juk jis – buvęs kariškis, Centro partijos narys, tad turėtų net tik pats pavyzdingas būti, bet ir kitiems pavyzdį rodyti. Bet anaiptol... Norėdamas, kad kaimynas galiausiai susivoktų ir imtųsi tvarkytis, Zigmas sykį mestelėjęs, jog praneš jo „idėjiniams vadams“, kitur kreipsis, tačiau dėl to šį tik supykdęs – buvęs iškeiktas, išplūstas, sulaukęs net grasinimų.
Vyras kvietė žurnalistus atvažiuoti į jo kiemą ir patiems pasižiūrėti, koks „žavingas“ vaizdelis į minėto kaimyno valdas atsiveria.
Nuvažiavome ir įsitikinome, kad tvarkos už Zigmo tvoros – mažai. Tankiai suaugę medžiai ir vaiskrūmiai, tvorą praaugę augalai ir net kanapių sąvašynas – tokį vaizdelį miesto centre nedažnai išvysi. Anot Zigmo, kaimyno dažnai namie ir nebūna – pasirodo retsykiais.
Zigmo žmona patvirtino vyro žodžius, pasakojo, jog nuolat tenka surinkti iš kaimyno pusės prikrentančius obuolius, kad šie nepūtų ant žemės. Esą kaimynui tvarkos išties trūksta, bet į pastabas atsakąs tik keiksmais ir pykčiu.
Kvietęs pokalbiui, o išplūdęs
Tą pačią dieną, kai lankėmės Zigmo namuose, kaimynystėje gyvenančio Stanislovo pakalbinti nepavyko – durų niekas neatidarė. Neatsiliepė ir į skambutį. Tačiau kitos dienos rytą mobiliuoju jau atsakė. Kodėl skambiname, ilgai pasakoti nereikėjo – suprato po keleto žodžių. Tiesa, aiškinti konflikto su kaimynais priežasčių telefonu nenorėjo, bet pasisiūlė atvykti į redakciją.
Telefonu kalbintas vyras buvo akivaizdžiai įsikarščiavęs, bet į redakciją atvažiavo jau nurimęs ir aiškino, kad ne viskas yra taip, kaip apie jį mums papasakojo. Stanislovas neneigė, jog tvarkytis galėtų ir labiau, tačiau sakė tą dieną, kai kaimynas jį pasikvietė pasikalbėti, tikėjęsis normalaus pokalbio, o sulaukęs... puolimo.
„Iškart pradėjo aukštu tonu – tu šioks ir toks, tu šliužus čia veisi!“ – pasakojo buvęs karškis. Esą kuo toliau, tuo labiau kaimynas niršęs – tinginiu išvadinęs, prisiminęs jo vaikystę, minėjęs kariuomenę, prikaišiojęs dėl šeimos. Vyras sakė nuėjęs obuolių skinti ir į diskusijas nesileidęs, mat supratęs – dialogo nebus. Tačiau ir skinant obuolius toliau turėjęs klausytis nesiliaunančios tirados. Tada ir pats neiškentęs, šiurkštesnių žodžių pasakęs.
Nesutampa pažiūros?
Ar būtų sureagavęs į kaimyno priekaištus, jei šis nebūtų kalbėjęs pakeltu tonu? Stanislovas atsakė, kad būtų. Esą būtų ir susitvarkęs, o dabar, nors prieš tai galvojo išrauti tris menkavertes vyšnias, raus nebent vieną – iš principo.Anot plungiškio, priežasčių, kodėl už tvoros gyvenantis Zigmas esą šitaip jį puola ir nemėgsta, reikia paieškoti giliau. Neva šis – buvęs komunistų patikėtinis, pratęs su žmonėmis įsakmiai bendrauti.
O jis pats – buvęs kariškis, Lietuvos nepriklausomybės gynėjas, per sausio įvykius Aukščiausiąją Tarybą gynęs, tad esą jų abiejų net pažiūros nesutampa.
Pasak Stanislovo, jis ir pats galėtų pretenzijų kaimynams turėti – kam jo pusėn sumeta greičiausiai iš šalia esančios „Minijos“ salės teritorijos vėjo atskraidintas šiukšles.
„Bet tyliu, nieko nesakau. Surenku ir išmetu“, – tikino.
Esą pernai yra radęs ir obels šaką nulaužtą. Ir vėl nė pusės žodžio nesakęs, o galėjęs netylėti.Nors kaimyno geru žodžiu Stanislovas neminėjo, sakė, anksčiau su jo žmona sutaręs.
Sveikindavosi, dar pernai iš jos agurkų, pomidorų yra gavęs. „Bet dabar jau viskas, matyt...“ – lyg apgailestavo vyriškis.
Šliužų specialiai neveisia
Visgi kaimyno netvarkingu apšauktas Aušros gatvės gyventojas žurnalistams, savo akimis mačiusiems tą netvarką, neporino, jog dėl kiemo jam nėra ko prikišti. Pasakojo, kad jo žmona Vilniuje gyvena, tad ir pats Plungėje būnąs kas dvi savaites. Tad laiko nėra ir dabar jo būsią dar mažiau – vakarykščiai susirado darbą kitame mieste, į kurį teks važinėti.
Nepaisant to, Stanislovas patikino, kad tvarkytis ketina. Visada susitvarkąs. Ir žolę prieš išvažiuodamas į Vilnių buvo nupjovęs. Spalį ar lapkritį mus, žurnalistus, sakė kviesiąs pažiūrėti, kaip, nuėmus moliūgus ir kitą derlių, bus sukasta ir sutvarkyta piktžolėmis apėjusi lysvė, išretinti seni aviečių krūmai.
O kaip dėl tankiai suaugusių vaismedžių? „Negi dabar dėl kaimyno noro reikės obelis išpjauti?“ – retoriškai klausė plungiškis. Leido suprasti, kad ir vyšnių lengva ranka neraus, kaip ir anksčiau sakė, iš principo. Bet gal vieną, o gal, žiūrėk, ir antrą visgi pašalins. Bala nematė.
Išgirdęs, kad sodo, kaimyno pasakojimu, negeni metų metus, vyras sakė, kad tokios kalbos – visiška nesąmonė. Na, gal ne kas metus ar dvejus sode su pjūkleliu darbuojasi, bet nuo paskutinio tvarkymo
praėjo ne daugiau kaip šešeri metai, kur ten dešimtmečiai.
Stanislovas tikino ir nuo sraigių bandąs atsiginti. Tikra tiesa, kad jų kas pavasarį iš savo kiemo prirenka po kibirą. O invazinių šliužų savo teritorijoj pamatęs tik kitą dieną po konflikto su kaimynu.
Įtaria, kad gal šis pats ir bus įmetęs, mat iš kito kaimyno pusės nei sraigių, nei šliužų matyti. Arba, spėja, šliužai atšliaužia iš čia pat esančios „Minijos“ salės teritorijos, kur žolė per metus gal tik du kartus pjaunama.
Pasikalbėjus su kaimynais, atrodo, kad šis konfliktas yra išsprendžiamas. Jeigu vienas jų, kaip mums ir žadėjo, rudeniui įpusėjus savo kiemą apsitvarkys, kitas nebeturės dėl ko kibti. Esame pakviesti atvykti ir įvertinti pasikeitusį vaizdą, tad tikimės, kad apsilankę antrą kartą jau galėsim padaryti gražesnių nuotraukų.
