Alpakas glostė, hortenzijų ir saulėgrąžų laukais grožėjosi Lina DRANSEIKAITĖ.

Egzotika kaime

Jau kelerius metus stebima nauja tendencija, kai kaimuose įprastus javų laukus ar bulvių ežias keičia gėlių parkai, vaistinių žolynų laukai ar egzotinių gyvūnų ūkiai. Šiuo keliu nusprendusieji pakreipti savo ūkius džiaugiasi gausiais turistų srautais ir lankytinais objektais neišlepintame Panevėžio krašte.

Netradicinio žemės ūkio ėmęsi verslininkai sako, kad nors iš tokios veiklos milijonų nesusikrausi, tačiau tai malonus gyvenimo būdas.

Bene viena pirmųjų tokių turistus traukiančių vietų Panevėžio rajone atsirado Medikonių kaime. Jame įkurto alpakų ūkio savininkė Renata Meleškienė pasakoja, jog sodybą kaime įsigiję bėgdami nuo miesto šurmulio. Taip jau nutiko, kad kaimas tapo jų namais.

Buvę miestiečiai ilgai svarstė, kokius gyvūnus auginti, kad šie padėtų „nušienauti“ didelius laisvus žemės plotus. Galop apsisprendė įsigyti alpakų, kurios Lietuvoje vis dar buvo egzotika. Pradėjo nuo kelių mielų minkštų gyvūnėlių, o dabar R. Meleškienės aptvaruose laigo keturios dešimtys šių tarsi pliušinių gražuolių. Pastebėję, kad naujieji gyventojai kaip magnetas traukia prašalaičius, prieš penkerius metus ūkio savininkai nusprendė iš atvykusiųjų imti bent simbolinį įėjimo mokestį. Dabar pažiūrėti alpakų atvažiuoja tiek turistų, kad į ūkį priimami tik iš anksto užsirašiusieji.

„Kai pamatėme, kad žmonės masiškai veržiasi į mūsų kiemą, nusprendėme, kad už tai reikėtų imti mokestį. Iš to nepraturtėsime, tačiau bent kiek galėsime prisidėti prie gyvūnų išlaikymo. Pašarai, papildai, veterinarijos paslaugos nemažai kainuoja“, – pasakojo R. Meleškienė.

Anot ūkio savininkės, kažkodėl manoma, kad apsilankymas alpakų ūkyje labiausiai vilioja vaikus, tačiau suaugusiesiems jame gal net labiau patinka. Alpakos yra terapiniai gyvūnai, jų net nebūtina liesti, užtenka tik stebėti. Vien tai ramina.

„Lietuvoje alpakų terapijos gal niekada nebus – tam reikia turėti begalę įvairių sertifikatų, pereiti daugybę kursų, bet jų gydomąjį poveikį galima pajusti ir be jokių popieriukų. Tos didelės alpakų akys tiesiog užhipnotizuoja, todėl žmonės išvažiuoja tik su geromis emocijomis“, – šypsosi R. Meleškienė.

Nuo terapijos iki vilnos patalų

Anot alpakų augintojos, jeigu sezonas tęstųsi ištisus metus, iš lankytojų surenkamų įėjimo mokesčių gal ir būtų galima išlaikyti ūkį. Tokią galimybę labai riboja lietuviški orai – į aptvarus lauke alpakos paprastai išleidžiamos balandį, o sezonas uždaromas lapkritį.

Vasarą pasigrožėti egzotiniais gyvūnais į Medikonius važiuoja ne tik vietiniai, bet ir būriai užsieniečių, lankytojų sulaukta net iš tolimosios Mauricijaus salos.

„Turistinis sezonas trunka vos pusmetį. Kai nėra lankytojų, pragyvename iš alpakų vilnos: iš siūlų mezgame kojines, pirštines, šalikus, riešines, kepures, o iš šiurkštesnės vilnos karšinių darome antklodes. Šiek tiek pajamų gauname iš edukacijų vaikams“, – kalbėjo R. Meleškienė.

Anot augintojos, kad ir kaip skaičiuotum, alpakų auginimas yra labiau gyvenimo būdas nei verslas. Tenka susitaikyti su tuo, kad visada esi savotiškai pririštas prie savo gyvūnų.

Netradiciniai ūkiai
Foto: Sekundė.lt

„Iš namų jau niekur neišvažiuosi ilgesniam laikui, todėl alpakomis ir gyvenu. O ūkyje darbas darbą veja – pati priimu lankytojus, pati prižiūriu vilnos karšimą, pati rūpinuosi gyvūnais. Save visą atiduodu tik ūkiui. Reikia tuo gyventi, bet milijonų tikrai nesusikrausi“, – pasakojo alpakų augintoja.

Alpakų ūkyje gyvena ir gražuolės dvi jų giminaitės lamos bei penketas ožiukų.

„Kai viena moteris pasiūlė įsigyti lamų, pagalvojau, kodėl gi ne, juk ta pati giminė, bet 98 proc. lankytojų jų neskiria, visuomet klausia, ar lamos – tai jau užaugusios alpakos. Būtų mano valia, įsigyčiau jų daugiau, bet vyras mane jau stabdo“, – šypsosi R. Meleškienė.

Žiedų jūra

O štai kitame Panevėžio rajono pakraštyje, kelyje Panevėžys–Kupiškis, Kakūnų kaime, iš tolo akį traukia hortenzijų parkas. Savaitgaliais lankytojų į jį suplūsta tiek, kad net automobilių vilkstinės nusidriekia šalia kelio. Nors hortenzijos savo žiedais džiugina vos apie tris mėnesius, kiekvieną kartą atvykus parkas pasitinka kitoks: šiuo metu hortenzijos tarsi pakvaišusios nuo savo raustančių žiedų.

Viena iš parko įkūrėjų Rūta Čepukonytė pasakoja, kad lankytojų srautai labiausiai priklauso nuo oro sąlygų. Jeigu lietus nepliaupia, įprastai hortenzijas kasdien aplanko nuo nuo 300 iki tūkstančio lankytojų. Praėjęs savaitgalis savotiškai sumušė rekordus, kai parke sulaukta keturženklio skaičiaus turistų. Pasak R. Čepukonytės, hortenzijų parką šalia planuojamų statyti namų sodino pirmiausia dėl savęs, kad pro naujų namų langus galėtų grožėtis visą vasarą žydinčiais gėlynais. Netikėtai susiklostė, kad tai tapo nauja traukos vieta Panevėžio rajone.

„Net neturėjome minties, kad tai gali tapti verslu. Viską kūrėme dėl savęs, bet kažkaip išsirutuliojo į kai ką daugiau. Pagrindinės mūsų pajamos yra iš auginamo medelyno, hortenzijų parkas kol kas kaip papildoma veikla“, – kalbėjo verslininkė.

Netradiciniai ūkiai
Foto: Sekundė.lt

Žemės yra, idėjų – irgi

Hortenzijų parko populiarumas nustebino ir pačius jo įkūrėjus. Pernai jie lankytojus priimdavo nemokamai ir tik tada, kai patys šalia darbuodavosi. Šiemet jau turi ir priėmimo valandas, ir lankytojo mokestį. R. Čepukonytė neatmeta, kad ateityje veikiausiai teks ieškoti papildomų darbo rankų.

„Kai pabaigsime šį sezoną, galvosime apie plėtrą. Žemės dar turime, vizijų taip pat ne vieną. Tikrai negalvojome, kad bus tiek daug darbo. Tikėjome, kad būsime lankomi, bet kad tokia apgultis būtų, negalėjome nė įsivaizduoti“, – užgriuvusiu populiarumu džiaugėsi hortenzijų parko viena iš įkūrėjų.
Šiuo metu parke veši per 500 dešimties rūšių šluotelinių hortenzijų.

Traukia saulėgrąžos

Šalia kelio Šiauliai–Panevėžys, netoli Burbiškio dvaro, garsėjančio pavasarį pražystančiais tulpių laukais, lankytojus traukia saulėgrąžų laukas. Jo savininkai, kitaip nei tikrieji ūkininkai, nepyksta išvydę bešmirinėjančius ir gražių vaizdų fotografijoms beieškančius smalsuolius. Atvirkščiai – tarp saulėgrąžų įrengta jaukių kampelių romantiškoms fotosesijoms ar šeimos iškyloms. Sodybos „Molinė saulėgrąža“ viena iš savininkių Elžbieta Karaliūtė juokiasi, kad jos senelis buvęs ūkininkas, o ji tik žaidžianti, tad kodėl to žaidimo nepadarius įdomesnio.

Kartą lankantis Ukrainoje ją tiesiog pakerėjo užburiantys neaprėpiami saulėgrąžų vaizdai ir pati užsimaniusi jų pasisodinti.

„Dabar žmonės ieško tokių netikėtų vietų fotografuotis ar tiesiog pasibūti. Mūsų laukelis nedidelis – pernai buvo 10, šiemet jau 30 arų. Saulėgrąža yra geroji piktžolė, nereikia pjauti žolės, o ir labai traukia akį. Konsultavomės su agronomais, kuo dar būtų galima užsėti, bet vis tiek likome prie saulėgražų“, – pasirinkimą užsiimti tokiu neįprastu ūkininkavimu motyvavo E. Karaliūtė.
Anot jos, artimiausias toks panašus laukas yra Latvijoje, netoli sienos su Estija.

E. Karaliūtės sodyboje auga apie dešimt rūšių: nuo aliejinių iki valgomų, pūkuotų, daugiagalvių, ilgais žiedlapiais, juodų ir raudonų, citrininių saulėgrąžų. Taip pat yra pavienių saulėgrąžų dar kitokių rūšių – juos sodino patys žmonės.

„Mes iš ūkio negyvename, mums tai pirmiausia grožis, kuriuo norime pasidalyti ir su kitais“, – sakė saulėgrąžų lauko viena iš savininkių.

Netradiciniai ūkiai
Foto: Sekundė.lt

Kaip pas bobutę

Saulėgrąžų žydėjimo metas labai trumpas, tad jų augintojai sumanę ir edukacinių programų, degustacijų: ne tik saulėgrąžų chalvos, bet ir vietos bendruomenių skanėstų – galima pasigardžiuoti Pociūnėlių kaimo bendruomenės gamintomis cukatomis – rabarbarų, burokėlių, pastarnokų bei kitų daržovių gabaliukais sirupe, taip pat Baisogalos krašto kepamais tortais.

„O patys kepame švilpikus. Tai labai paprastas patiekalas, bet kažkodėl pamirštas. Juk kaip iš saulėgrąžų išvaryti žvirblius – ogi pašvilpti reikia. Taip išdykaudami atrandame ir patys save, ir pamirštus dalykus, kurie paprasti, bet unikalūs“, – šypsosi E. Karaliūtė.

Ūkininkė neslepia net nesitikinti, kad tokia veikla kada nors taptų pragyvenimo šaltiniu, bet jei suteikia gerų emocijų tiek patiems, tiek lankytojams, kodėl gi jos nesiimti?

„Ta geltona spalva išties suteikia gerų emocijų. Kartą paklausiau žmonių, kodėl jie taip ilgai užsibuvo saulėgrąžų lauke? Išgirdau, kad čia taip gera, kaip pas bobutę kaime. Tai man pagyrimas. Čia išties gera aura, gal ir žmonės išsiilgę to paprastumo, natūralumo, o kartu tai jau ir savotiška egzotika“, – mano E. Karaliūtė.

Plačiau skaitykite čia.