Tačiau visus atsakymus į rūpimus klausimus ji sako išgirdusi tik prieš porą metų, baigusi natūralios žemdirbystės kursus Indijoje.

Natūrali žemdirbystė pastaruosius metus sparčiai populiarėja tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje. Panevėžio rajone jau taip pat kai kas išbando šitą būdą savo ūkiuose, bet išskirtinės žemdirbystės žinovės A. Junevičienės žiniomis, ūkininkai į natūralumą per daug nesiveržia.

„Kad jus žinotumėte, ką ūkininkai naudoja savo milžiniškose plantacijose. Pavasarį mažą daigelį tiesiog užlieja jūra nuodų: pesticidų, trąšų, kurių tas augalėlis tiek nepasiima ir palieka didelę dalį aplinkoje. Bet žemė – tikra motina, daug šitos chemijos pasiima sau. Jei viskas per daržoves patektų į mūsų kūnus, nugaištume kaip tie naikinami kirminukai“, – sako kitokį ūkininkavimą praktikuojanti 56-erių Aušra.

Ji sako ir pati kažkada iš nežinojimo daug ką dariusi prieš gamtos įstatymus. Baigusi vidurinę mokyklą, įstojo į tuometį Kauno Mičiurino tarybinį ūkį-technikumą (dabar Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakultetas), paskui baigė studijas Žemės ūkio akademijoje. Ir pagal paskyrimą, kaip tada buvo įprasta, buvo išsiųsta dirbti brigadininke į Panevėžio rajoną, Naujarodžių daržininkystės tarybinį ūkį.

Toliau nuo civilizacijos

„Paskui ištekėjau, gimė vaikai, jų užauginau net keturis. Per daug laiko darbams su tokiu būriu nebuvo“, – pasakoja A. Junevičienė. Tačiau mamos pareigoms lengvėjant, vis labiau vėl ėmė jausti gamtos šauksmą.

„Niekada nebuvau miesto žmogus, tenykštis gyvenimas man atrodo tarsi vištų dedeklių narvuose. Man reikia erdvės, gamtos. Užaugau Jonavoje ant paties Neries kranto, prie namų styrojo didelis kalnas“, – Aušros veide pasirodo nostalgiška šypsena, prisimenant vaikystės sodžių. Jame mama augino daug braškių. Dukra, nugvelbusi kelis daigelius, pasisodindavo nuosavame darže.

„Valdiškus burokus, kaip ir visiems, ravėti nepatikdavo. Bet mėgdavau kažką pasisėti, pasisodinti sau“, -– sako ūkininkė.

O ūgtelėjus vaikams, Aušra nusprendė tęsti draugystę su žeme. Prieš tai moteris dar baigė ir buhalteriją, bet ši sėdimo darbo profesija pasirodė ne jos būdui – ūkininkę slegia kabinetų sienos. „Esu žemės ūkio specialistė, prieš devynerius metus nusipirkau vienkiemį Katinų kaime ir pradėjau darbuotis. Tai visiškas žemės pakraštys, net normalaus kelio privažiuoti iki sodybos nėra. Bet pati norėjau, kad mano ūkis būtų toli nuo civilizacijos, ūkininkų laukų“, – teigia rajono gilumą pasirinkusi A. Junevičienė.

Surado, kas tinka Įsigijusi vietą ūkiui, Aušra susipažino su gamtine, ekologine bei biodinamine žemdirbystėmis. Perskaitė daug knygų apie tai, tačiau, pasak pašnekovės, vis atrodė, kad šioje sistemoje apie žmogaus ir gamtos darną kažko trūksta.

Gamtinė žemdirbystė paremta natūralios gamtos principais. Joje reikia vengti arimo, kuo mažiau versti žemę ir nuo piktžolių gintis mulčiuojant. Kaip miške: lapai nukrito, paklotė susidarė ir viskas. Trąšas atstoja visiems žinomi raugai“, – aiškina ūkininkė.

Ekologinė žemdirbystė jos nesužavėjo dėl didelės kontrolės. Anot jos, ekologinius ūkius nuolat mina tikrintojų kojos. Vargo dėl to daugiau nei naudos. Biodinaminė žemdirbystė panevėžietei nepatiko dėl prieštaravimų jos asmeninėms pažiūroms. Aušra vegetarė, o šiuo būdu dirbant naudojami biopreparatai ir iš gyvulių organų.

„Pagal šį principą, pavyzdžiui, kai kurie produktai derlingumui pagerinti gaminami vaistažoles kemšant į karvės žarnas. Toks „maišelis“ kasamas į žemę, taip išsiskiria reikalingos medžiagos. Betgi dėl daržovės turi skersti karvę – aukojama kažkieno gyvybė“, – nepatinka ūkininkei.

Atsakymus gavo Indijoje

Tačiau tai, ką 2019 metais A. Junevičienė išgirdo Indijoje, visame pasaulyje žinomo filantropo ir dvasinio lyderio Šri Šri Ravio Šankaro natūralios žemdirbystės kursuose, lietuvei tiko be jokių klaustukų.

„Dešimt metų mokslų, knygų, bandymų ir mokymų. Bet tai nebuvo, ko aš ieškojau – rodėsi, kažkas čia vis dar nebaigta, kažko trūksta. O dešimties dienų kursai pas mokytoją tarsi sudėliojo viską į savo lentynėles“, – patikina Panevėžio rajono ūkininkė. Indijoje, anot jos, natūrali žemdirbystė įprasta ir plačiai naudojama. Dar prieš dvejus metus Šri Šri Ravi Šankaro mokymai žemdirbiams Europoje buvo visiška naujiena.

A. Junevičienė pirmoji iš Senojo žemyno leidosi į tokius mokslus.

„Mokytojas žinojo, kad tai mums bus reikalinga“, – sako prieš pat koronaviruso pandemiją į tolimą šalį išvykusi Aušra. Ji prisipažįsta, kad labai nemėgsta kelionių, skrydžių lėktuvais ir nemoka anglų kalbos. Bet Indijoje sekėsi puikiai, ūkininkė grįžo su žinių bagažu ir pati tapo natūralios žemdirbystės mokytoja. Jos vedamos pamokos vadinasi natūrali žemdirbystė pagal vedas.

Aušra Junevičienė ir jos daržas
Foto: Sekundė.lt

Į daržą – tik geros nuotaikos

„Natūrali žemdirbystė panaši į gamtinę žemdirbystę. Tik jos esmė, kad viskas prasideda mūsų galvoje. Derlius džiugina tada, kai šeimininko protas persiverčia: jis turi suprasti, kad nėra gamtoje priešų, kenkėjų, kaip ir tarp žmonių nėra blogų. Viskas yra Dievo kūryba“, – teigia dvasingosios žemdirbystės puoselėtoja.

Savo natūraliame ūkyje A. Junevičienė pasakoja augalus auginanti tik su gera energija. Čia negali būti pykčio, blogų emocijų. Kaip virtuvėje nereikia eiti prie viryklės prastos nuotaikos, nes ją paskui kiti suvalgys su pagamintu maistu, taip, pasak pašnekovės, ir darže.

„Kiekviena piktžolė, vabalas, kirminas – Dievo kūriniai, kaip ir žmogus. Aš jų nenaikinu, stengiuosi nelieti ant kenkėjų pykčio, bet ieškau būdų, kad gyviai patys paliktų mano lysvę“, – pasakoja panevėžietė.

Aušra prisimena atvejį, kai į jos šiltnamio sieną Molainiuose rėmėsi kaimynų slyvos šaka. Nors ją erzino, bet nenorėjo pyktis su greta gyvenančiais žmonėmis. Netrukus ta šaka pati nudžiūvo ir nulūžo.

O gynybai nuo kenkėjų, pasak A. Junevičienės, pasitarnauja biopreparatai, daugiausia pačios pasigaminti iš karvės teikiamų produktų: mėšlo, pieno, išrūgų, jogurto ir kt. Dabar kaime pomidorų metas, tad Aušra siūlo augalus purkšti pastarųjų produktų ir vandens mišiniu, kad nepultų grybelinės ligos ir anksčiau laiko nesunaikintų derliaus.

„Jogurtas, pasukos ir panašūs produktai turi gerųjų bakterijų. Jos naudingos ir pačiam žmogui, kuris šiais laikais labai užpultas grybelinių ligų nuo didžiosios pramonės tiekiamo maisto“, – tvirtina Aušra.

Be to, ji pastebėjusi, kad natūraliai gaminti preparatai kelia nuotaiką. Paskui išsiaiškino, kad tokiam procese išsiskiria bakterijos, kurios gyvena ir miške. O juk visi žino, kad vaikštant miške net rūpesčiai palengvėja.

Natūralios žemdirbystės puoselėtojai taip pat vadovaujasi specialiu vedų kalendoriumi. Šis esą kurtas prieš 5000 metų pagal biologinius žemės ritmus ir vis dar puikiai veikia. Pasak A. Junevičienės, jo nesumaišė nė besikeičiantis klimatas.

Ką sudedam, tą suvalgom

Nedideliame, hektaro ploto Aušros darže veši visos lietuviškos daržovės. Ji stengiasi rinktis įprastas, senas rūšis, nemėgsta naujų, hibridinių, kurios nė nepanašios į savo veislės pirmtakus.

„Kaip ir gyvenime, taip ir ūkyje nemėgstu madų. Vertinu natūralumą, praktiškumą, kas pačiai miela“, – šypteli apie baltus burokėlius, mėlynus žirnius užklausta panevėžietė ir priduria, kad šiais laikais ir kviečiai kartais jau būna nebe grūdai, o pramonės gaminys.

Tik prieš dvejus metus, anot jos, buvo išimti iš apyvartos pesticidai bulvėms, kuriuose mokslininkai nustatė Alzheimerio ligą skatinančią cheminę medžiagą.

„Natūrali žemdirbystė – ne tik žemdirbystė. Pirmiausia tai žmogaus santykis su gamta. Mes patys esame žemė, nes mūsų kūnai yra tai, ką suvalgome iš žemės. Kaip fizikai sako: niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur nedingta. Ką sudedame į žemę, tą ir suvalgome“, – pabrėžia A. Junevičienė.

Vis dėlto savo lysves ji ravi, nes paliktos piktžolės užaugtų virš galvos. Tačiau dirvos neapverčia, tik lengvai sukultivuoja ir sėja.

„Įsivaizduokite, kad mūsų planetą kas apverstų aukštyn kojom. Kas nutinka su apversta žeme darže? Pasikeičia visas ten esančių gyvių, mikroorganizmų pasaulis“, – pabrėžia ūkininkė.

Daržas be visų jame esančių skaidytojų, bakterijų ir kitų plika akimi nematomų gyventojų, kaip moko natūralios žemdirbystės aiškintojai, nėra gyvas ir vaisingas.

„Ant sveikai užaugintos daržovės lieka daug žmogui reikalingų bakterijų, mikroorganizmų ir fermentų. Visa tai mums padeda maistą suvirškinti. Jei daržovė nupurkšta chemikalais, mūsų ji nebegydo: tik laikinai užkemša skrandį, žarnyną, tarsi jaučiamės sotūs, bet greit vėl išalkstame. Tai rodo, kad organizmas negavo visko, ko jam reikėjo. Žemės ir mūsų sveikata glaudžiai susijusios“, – aiškina Aušra, kurios beveik dešimt metų naudota žemė niekada nėra mačiusi trąšų.

Pati ūkininkė jau seniai nevalgo parduotuvėje pirktų daržovių. Šią žiemą A. Junevičienė buvo nusipirkusi vienintelį brokolį prekybos centre, bet jo taip ir nepanaudojo – nedrįso nė atsikąsti.

Aušra Junevičienė ir jos daržas
Foto: Sekundė.lt

Prikėlė seną sodybą

„Mano daržovės labai skiriasi nuo parduotuvėse siūlomų“, – sako A. Junevičienė.

Pradėjusi ūkininkauti, panevėžietė du kartus per savaitę savo natūralias daržoves veždavo į turgų Vilniuje. Pradžioje buvo baisu skaičiuoti, kiek tokia prekyba pasiteisins, bet dabar prie panevėžietės prekystalio nusidriekia eilės pirkėjų. Jų negąsdina ir didesnės kainos. Šiuo metu ūkininkė rengia patalpas daržovėms rauginti. Seno namo gale šeimininkė taip pat ruošia vietą ir savo būsimiems natūralios žemdirbystės mokiniams.

„Kai nusipirkau šitą sodybą, rodėsi, kad namui reikia tik degtuko. Jokios naudos iš jo nesimatė. Dabar jau remontuojuosi, svajoju čia vieną dieną rengti savo kursus“, – prasitaria A. Junevičienė.

Aušra neabejoja, kad būtent link tokio tikslo ją Dievas visą laiką ir vedė. Buvo, anot jos, daug pamokų, daug ženklų gyvenime, bet kelio kryptis galop tapo aiški.

„Vienoje knygoje perskaičiau, kad Dievas gamtoje mums rašo laiškus. Pradžioje tokie žodžiai ir man pasirodė ne visai tiesa, nors ir esu tikinti. Bet paskui aš tuos laiškus radau ir sugebėjau perskaityti“, – sako A. Junevičienė.

Aušra Junevičienė ir jos daržas
Foto: Sekundė.lt

Skaito laiškus

Nėra nederlingos žemės, pasak pašnekovės, kuri tai suprato per gana paprastą savo patirtį. Gyvendama Molainiuose, kaimo pakraštyje ūkininkė turėjo nedidelį daržą. Dalis jo buvo juodžemis, dalis pagal vietos pavadinimą – toks molis, kad ravint kauptukas kaip nuo akmens atšokdavo.

„Užsėjau tą vietą liucerna ir palikau. Vasaros kaitroje molis išdžiūvo, žolės visai išretėjo, tik skruzdėlės lakstė. Bet po kelerių metų užžėlė vešli pieva – natūrali žolė savaime per laiką paklojo juodžemio sluoksnį. Tai buvo Dievo laiškas – mano žinios atėjo juos skaitant“, – teigia Aušra.

O kaip kitaip, anot jos, pavadinti ir sodyboje Katinuose netikėtai išdygusį erškėtį. Šeimininkė visada svajojo apie tokį augalą, bet neturėjo laiko jo pasisodinti.

„Išdygo pats ir jau šiemet gausiai žydi baltais žiedais, labai kvepia“, – džiaugsmą suteikusią ūkio dovaną rodo Aušra. Dabar jos erškėtis sodyboje želia tarp eilės medžių, kuriuos juosia agrastų ir kitų uogų krūmai, o palei šaknis driekias nevaldomi moliūgai. Ūkininkę kas dieną pasitinka pilnas daržas šviežių daržovių ir pilnas sodas čiulbančių paukščių. Galvotum atsidūręs kokiam rezervate, kai visi sparnuočiai ima traukti savo giesmes.

„Kai kuriama darna su gamta, tai lysvėje gali sutikti ir zuikį, ir galybę paukščių. Mano sodyboje yra ir bitynas – bitės naudingos augalams“, – pasakoja A. Junevičienė. Savo ūkyje ji dažniausiai karaliauja viena. Sutuoktinis ir vaikai turi kitus darbus ir į Aušros rūpesčius nesikiša. Bet gėrybių iš natūralaus daržo neatsisako nė vienas.

Skaitykite daugiau čia.