Bendruomenės buriasi aplink Pasaulio ar Gyvybės medžius (ąžuolai, uosiai ar stulpai). Dalis miškų virsta šventosiomis giraitėmis, kur klesti natūrali gamtos tvarka be kirvių ir traktorių. Gyvas žynių institutas. Išminčių luomas, kuris kiekvienam gali patarti, kaip gyventi. Išnyksta savižudžiai, visuotinės depresijos ir nusikalstamas godumas. Šventvietės atviros, nebereikia jų slėpti miškuose, pelkynų salelėse ir tako iki jųjų grįsti medgrinda (kelias po vandeniu grįstas rąstais) ar kūlgrinda (grįstas akmenimis). Visus vilioja alkai, gražūs statiniai (gal iš akmens?), kur visada rasi Tau padėti pasiruošusį žynį. Atgyja akmenų ir medžių kultas. Atgyja pagarba pievoms, kur natūralūs vaistai. Ypatingai gerbiame stiprios gamtinės energijos vietas: šaltinynus, versmes, sraunų vandenį, gydantį peizažą, audras, viesulus ir žinome, kad upės vingiuotos ne todėl, kad taip vanduo išgraužė vagas, o todėl, kad energija visada teka sinusoide...

Visa tai – mūsų kultūra, mūsų papročiai, mūsų dvasios šaknys. Visa lietuvių mitologija tiesiog persunkta Gamtos Dievo vardu.

Apie Sielą ir Dvasią

Šiandien net vaikams aiški dievaičio Perkūno paslaptis. Žaibas, elektros iškrova skirta ne bausti žmones už nuodėmes, svaidyti į Žemę aštrumą ir grūmoti, tai paprasčiausias blyksnis ir garsas. Ir niekas šiandien neturėtų bijoti žalčio, absoliučiai taikaus gyvūnėlio, kuris landžioja į Žemės gelmę, kur pekla, Pikulio karalystė, ir išlenda ten, kur mes. Žaltys – nuostabus ryšininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Dvasinių milžinų mūsų šventoji Žemė. Mūsų dvasinė versmė, šalto proto ir sveiko kūno šaltinis. Šventi augalai ir gyvūnai, nes jie TURI BŪTI. Šventi – vanduo, oras, žemė ir ugnis. Keturios stichijos, kurios garbinamos visame pasaulyje. Mūsuose vandenį valdo Andojas ar Andeinis, orą Perkūnas, žemę Žemyna, ugnį Gabija. Dievas – virš visų dievaičių. Tai antroji religijų vystymosi stadija, kai Viešpats – toks didis, toks galingas ir taip aukštai, kad prireikia vietininkų, dievaičių, pradedant šiais keturiais. Visi kiti rangu smulkesni, mažiau galingi, o kartais visai vietiniai. Pagoniui Saulė – atskiras, nepaprastai stiprus pagarbos objektas. Ir šiandien žinome kodėl. Tai energijos įsčios. Šviesa (energija) suprantama kaip siela. Sielos kilmė – Saulė. Ir visa kas šviečia: ugnies šviesa, kai dega bet koks substratas, žvakės šviesa, žaibo šviesa (nors kilmė kita) ar net šviesa telefone. Klasika – siela, tai ne aplamai ugnis, o liepsna, pati šviesiausioji jos dalis.

Dvasia, Žmogaus absoliutas, suprantama kaip garsas. Ir siela, ir Žemyna, Gabija, Andojas bei Perkūnas peni DVASIĄ. Žmogaus smegenims reikia net trečdalio gyvybės resurso. Tuo būdu teisinga sakyti „stiprios dvasios žmogus“ ir neteisinga – „stiprios sielos žmogus“. Suprasčiau, kad kalbama apie energingą, bet nebūtinai dvasingą žmogų.

Edmundas Malukas

Šiandien tikėjimas – vos srovenantis

Iš čia – neminėk Dievo vardo be reikalo. Kai iš laužo link Dangaus kyla pirkšnys (žiežirbos), jų kelią gali stebėti tik žynys. Ką žmonėms sako Dievai? Kiti, nuolankiai nulenkę galvas, stebi atšvaitą. Pasidėję dubenis su vandeniu ar žiūrėdami į tykų vandenį.

Šiandien viso šito, visa apimančio pagoniško gyvenimo, nėra ir neįmanoma, kad toks būtų. Ant aukų akmenų niekas neaukos nei margų vištų, nei juodų gaidžių, nei avelių ar šunų. Nežudys, nedegins ristūnų (LDK kartu su Didžiojo Kunigaikščio Algirdo palaikais sudegė ir 18 žirgų). Praktiškai šiandienos gamtmeldžiams aukurų net nereikia. Kraujas niekada nebesruvens. Te tūno Valstybės saugomais archeologiniais paminklais.

Religija, lyg upė. Tai kliokia, verčiasi verpetais, tai nurimsta kur vargiai sušlapsi kojas, tai sulenda į stovinčio vandens lagūnas. Lietuvoje tokia pagonybė, gamtmeldystė šiandien. Stovi ar vos vos srovena.

Kūrė religiją, išėjo „produktas“

Lietuvoje žinomiausios dvi gamtmeldžių šeimos, kurios per sovietmečio negandas „išnešė“ tikėjimą. Žinoma, jų būta daugiau, bet ryškenės tik dvi.

Video medžiagoje „Skrajojantys ežerai“ Jonas Trinkūnas pasakoja, kaip „kūrė religiją“. Nuoširdi padėka, kad ėmėsi lyderio vaidmens, bet sukurtas „produktas“ deja deja labai toli nuo religijos. Kažkodėl žyniai pervadinti vaidilomis (nors žodis teisingas). Įkurtas „Vaidilų ratas“. 1967 m. registruota religinė bendrija „Senovės baltų religija“, Romuva. Tik pačios religijos vos keli trupinėliai. Iki šiol tikintiesiems, gamtmeldžiams net nėra aišku – tai monoteistinė religija (aukščiausias – Viešpats Dievas, susitartu pavadinimu Praamžius ar Proamžis) ar politeistinė religija – daug Dievų vienu metu. Šiandien kažkodėl – nei šis, nei tas – vis garbinamas dievaitis Perkūnas. Mokslas sako, kad tai monoteistinė religija, pasaulinėje religijų vystymosi klasifikacijoje – antroji stadija iš penkių (Pasaulio religijos, Alma litera, 1984).

Apeigose – šventos ugnies užteršimas

Atgaivinamos religijos kūrėjai, gaila, ignoravo visa tai, kas buvo žinoma kaip sentikių religija. Šventosios giraitės, akmenys, medžiai, visas platus žynio institutas ir t.t. Liko ugniakurai, kurie itin neteisingai pervadinti aukurais, giesmės, rateliai ir kažkas panašaus į maldas. Visa tai vadinama apeigomis. Įsigaliojo visiškas nesusipratimas – stichijų supriešinimas t.y. ugnies šlakstymas vandeniu, druskos, grūdų barstymas „į šventą ugnį“, kurio kaip gyvybės – sėkla! – naikinimu kitaip niekaip nepavadinsi. Ir visiškas kičas – ugnis su gintaro dulkių pliūpsniais. Nors mitologas religijotyrininkas dr. Dainius Razauskas teigia, kad tas tų dulkių sukeltas ugnies plykstelėjimas ir yra ugnies šventumas. Manyčiau, mokslininkas, kuris varto gelmes, tokių pramanų sakyti neturėtų. Pravartu pasiklausyti doc. dr. Dalios Senvaitytės apie visai kitokį, atitinkantį religijos loginę prasmę, ugnies šventumo apibrėžimą.

Visa tai, žinoma, galima vadinti kultūriniu judėjimu. Judėjimas estetiškas savo forma – „baltiški“ iškilmių drabužiai, aukšta krūva akmenų su ugniakuru, giesmės, šokiai su patrepsėjimais ir t.t. Deja, lėkštas savo turiniu. Tai tik aliuzija į religiją.

Žynio priedermės ir politika – priešingi poliai

(Romuviai – lygūs ir lygesni?)

Romuva deklaruoja, kad jungia 27 skyrius, bet tai netiesa. Praktiškai, su retomis išimtimis, yra Vilnius ir visa kita Lietuva. Žemaičiai vilniečių viršenybės nepripažįsta, demokratiniuose žynių rinkimuose nedalyvauja ir Romuvos Vyriausiojo žynio neklauso. Savaip supranta sentikių tikėjimą ir tiki savaip. Be to, ir patys Romuvos vedliai masiniuose tikinčiųjų sambūriuose – reti svečiai. Kaip čia? Smilksta, bet patys sudegti tikėjimo ugnyje neskuba. Gal dėl to, kad jųjų dūšiose per mažai religijos, o per daug noro veržtis į valdžią, politiką, Seimą? Iki šiol neteko sutikti nei vieno tikro žynio. Tikėčiausi šviesios išminties (protas plius intelektas), begalinio altruizmo, bendraminčių telkimo, o ne supriešinimo ir visiško atsidavimo religijai. Be politikos ir gobšumo turtui.

Kalasi ir švarūs (švieži) želmenys

Kita šeima – Adolfas ir Magdalena Gedvilai (Telšiai, Ryškėnai). Itin sovietmetyje puolami jie deklaravo kitokią, esminę, filosofinę gamtmeldystės doktriną. Gamtmeldystė – tai būsena. Būtent taip suprantami visų pasaulio religijų tikintieji. Ir mielo, deja jau mirusio, įstabaus talento tautodailininko Adolfo namų kieme ryškūs gamtmeldžio atributai: aukuras, akmenys, galingi medžiai ir daugybę metų jų namuose deganti Šventoji Gabijos ugnelė. Pernešta ant Šatrijos kalno. Ir Adolfas bei Magdalena – tikrieji sentikiai. Išsaugoję gamtmeldystės dvasią ir sisteminį požiūrį. Supratę ir deklaruojantys visumą, gamtos visuminę darną bei jos šventumą. Ir tokių, tikrosios religijos ieškančių žmonių, šiandien daugėja. Jaunimas, inteligentija, patrauklios jų idėjos. Vienur akcentuojama, kad bendruomenė pašventins Gyvybės ar Pasaulio medį, kitur kelios dešimtys sodina Šventąją giraitę (jos paskirtis ne tokia, bet nesvarbu, supratimas ateis). Tai želmenys, tai dvasinis siekis ir konkreti saviraiška. TAI RELIGIJA.

Kodėl Senovės baltų religija?

Baltų niekada nėra buvę. Buvo aisčiai. Dėl mokslinio supaprastinimo baltais pavadinti vakarų aisčiai, o ir pats pavadinimas „aisčiai“, žinoma, dirbtinis (buvo genčių masyvai) Ir mes su latviais – tiesioginiai palikuonys. Ir mes, aisčiais gimę gal prieš 5 ar 7 tūkstančius metų.
Kaip tikėjo pagonys aisčiai, kokia buvusi jų religijos praktika, – nežinoma. Pasaulyje išliko tik 1 proc. pagonių religijos faktinės medžiagos, visa kita – pramanai. Gal panašiai kaip šiandien pasaulyje tiki primityvių religijų išpažinėjai Pietų Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Pietų Amerikos šiaurinėje dalyje bei Kanados šiaurėje, Madagaskaro saloje ir Grenlandijoje? Prisiminkime, kad 1500 pr. Kr. gimė tik dvi religijos: vedantizmas, apie 500 m. po Kr. virtęs induizmu, ir Senovės Izraelio religija, nuliniais metais virtusi krikščionybe, bei apie tą patį laikmetį gimęs Zoroastrizmas. Visa gili senovė – pagonybė.

Remkimės istorine tiesa

Mažiau saviveiklos, daugiau istorinės tiesos.

Kokia buvusi mūsų protėvių tikėjimo praktika, šiandien niekas negali pasakyti. Įkyriai klausinėjami mokslininkai teigia, kad nėra duomenų. Spėlioti jie negali. Patvirtinti ar paneigti „o kaip galėtų būti“ – nesiryžta. Minėjo, kad mielai priimtų į doktorantūrą jauną mokslininką, kuris nagrinėtų žynio institutą, bet tokių iki šiol neatsirado. O gaila.

Mes, lietuviai, šiek tiek laimingesni, nes turime nuostabią, gausią ir puikiai išnagrinėtą mūsų mitologiją (A.J. Greimas, N. Vėlius ir kt.). Daug medžiagos apie mūsų papročius, jų genezę ir kas išliko iki dabar. Archeologai žinių lobyną praturtino faktais. Visa tai papildžius tuo, kas išliko metraščiuose, tautosakoje, atsiranda sentikių tikėjimo praktikos gairės. Tuo būdu MONOTEISTINĘ religijos sistemą turėjo sudaryti: Viešpats Dievas ir Dievaičių panteonas, Šventosios giraitės, Pasaulio ar Gyvybės medžiai, žynio institutas, alkai, šventvietės, medžio ir akmens kultas, mirusiųjų laidojimo apeigynas (pilkapiai, paskandos, deginimas ir pan.), simbolika, aukurų kultūra, apeigas lydintis garsas bei visa tai, kas susiję ir su religija, ir su papročiais, tarkim, aukojamos margos vištos, juodi gaidžiai ir tuojau panaudojami maistui.

Žinoma, senovės aisčiai, pagonys, gamtmeldžiai turėjo tikėjimo praktiką. Per tūkstančius metų milžiniškoje teritorijoje nuo Baltijos jūros iki Uralo turėjo susiformuoti ir susiformavo gamtos ir žmogaus santykio sistema. Išlikusios gairės leidžia logiškai suvokti kokia tai sistema ir kokia buvusi religijos praktika. Bet apie tai kitame straipsnyje.