Pasirinkęs gamtai palankų ūkininkavimą jis nė kart nepasigailėjo ir tvirtin4a, jog gaminių paklausa tokia didelė, kad jie net nespėja patenkinti viso poreikio. Audriaus nuomone, būtent toks ūkininkavimas yra tvarus ir turintis perspektyvą, rašoma pranešime.

Įkvėpė prancūzų pavyzdys

Audrius Jokubauskas jau kurį laiką svarstė apie galimybę persikelti gyventi į kaimą, tačiau tuo metu, 2009-aisiais, Lietuvos kaimo paveikslas atrodė dar ganėtinai archajiškas, optimizmo buvo nedaug, o ir pats nebuvo tikras, ką galėtų ten veikti. „Tuomet kelionėje po Prancūziją aplankiau fermą, kuri paliko man didelį įspūdį, – pasakoja A. Jokubauskas. – Patiko ir patraukė jų gyvenimo būdas, įsitikinau, jog ūkininko gyvenimas gali būti ir smagus, ir geras.“ Jaunas vyras, matydamas vyraujančias žemės ūkio praktikas, iškart pasirinko gamtai palankią gyvulininkystę.

„Žemės ūkio poveikį aplinkai galima labai grubiai išskirti į dvi dalis – tai yra iškastino kuro naudojimas ir dirvožemio alinimas, – aiškina Audrius Jokubauskas – Sakydamas iškastinis kuras turiu omenyje ne vien degalus, bet ir sintetines trąšas. Kuo labiau pramoninis ūkio modelis, tuo didesni transportavimo atstumai ir paliekamas didesnis anglies pėdsakas. Antrasis poveikis yra intensyvios žemdirbystės alinamas dirvožemis. Dirbant, ariant, alinamas derlingasis žemės sluoksnis ir paleidžiama į atmosferą labai daug dirvožemyje sukauptos anglies. Mažėjantis derlingumas lemia dar didesnį trąšų naudojimą ir taip užsisuka uždaras ydingas ratas. Nors tuomet neturėjau tiek žinių kiek dabar, man nuo pat pradžių buvo aišku, kad kažkas su tuo modeliu yra ne taip, nes jis sukelia daugybę šalutinių poveikių, tiek gamtinių, tiek socialinių ir ekonominių. Tad mano žvilgsnis iš karto krypo į tą žemės ūkį, kuris yra orientuotas į galutinės produkcijos gamybą ir jos realizavimą kuo trumpesnėje maisto grandinėje, darant kuo mažesnį poveikį aplinkai“, – pasakoja Audrius Jokubauskas.

Audriaus Jokubausko ūkis
Foto: Organizacijos archyvas

Filosofija – kuo mažiau sugadinti

Pradžioje auginęs avis, šiuo metu Audrius Jokubauskas su verslo partneriu laiko ir Grūdos upės slėnyje gano karves. Kaip teigia pašnekovas, dirbti su partneriu pasirinko tam, kad galėtų vienas kitą pavaduoti ir tokiu būdu pakaitomis pailsėti, nes gyvulius reikia prižiūrėti kasdien, ir vienai šeimai su mažais vaikais tai būtų per sudėtinga.

„Mūsų darbo filosofija yra viską daryti taip, kad nesugadintume gero dalyko, – teigia Audrius. – Pradedant nuo žemės, ant kurios ganome gyvulius, visų pirma turėtume nesugadinti tų pievų, taip pat nesugadinti gyvulių sveikatos nuo pat jų gimimo iki tol, kol mes su jais kartu dirbame. Juk žinome, kad iš sveiko gyvulio gauname sveiką produkciją ir gauname ją ilgą laiką. Galiausiai – nesugadinti savo produktų nuo pamelžto pieno iki pat subrandinto sūrio. Vadovaujamės tokia nedidelio poveikio aplinkai filosofija.“

Jaunas vyras jau mato teigiamą tokio darbo poveikį gamtai: „Mūsų ganyklose Dzūkijos nacionalinio parko ekologai stebi biologinės įvairovės didėjimą, suskaičiuoja nuo 60 iki 150 skirtingų augalų rūšių, tarp kurių ir keletas Raudonosios knygos augalų, kai tuo tarpu žinome, jog didelio produktyvumo kultūrinėse ganyklose augalų rūšių būna iki dešimt arba daugiausiai keliolika, – džiaugiasi ūkininkas ir prideda – Yra tekę lankytis Alpių kalnuose įsikūrusiuose ūkiuose, kurie labai didžiuojasi savo ypatingais sūriais, tai pas juos pievose būna apie penkiasdešimt augalų rūšių. O pas mus yra tokių plotų, kur augalinė įvairovė kur kas didesnė. Be to, gyvulių ganymas pievose taip pat skatina ir vabzdžių, ir agrarinio kraštovaizdžio paukščių gausėjimą. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad ekonominė nauda ir palankumas gamtai yra tikrai suderinami dalykai, – tvirtina sūrininkas A. Jokubauskas.

Suabejojo mitu apie didžiuosius ūkius

Jaunas ūkininkas griauna egzistuojantį mitą, jog stambūs ūkiai palaiko nacionalinį apsirūpiną maisto produktais. „Tiesa ta, jog didžioji dalis stambaus pramoninio žemės ūkio produkcijos yra eksportuojama. Ir net ne produkcijos, o žaliavos – tai visų pirma grūdinės kultūros, kurių labai daug eksportuojama ir kuriama labai žema pridėtinė vertė su labai dideliu poveikiu aplinkai. Jeigu mokslas prieš 20-30 metų negalėjo sudėlioti argumentų, šiandien jie jau yra, ir reikia būti aklam bei kurčiam, kad nepastebėtum tokio žemės ūkio tiek ekonominės, tiek ir aplinkosauginės nenaudos, kuri ilgainiui irgi išvirs į ekonominę nenaudą. Realybėje mes labai daug importuojame pradedant daržovėmis ir baigiant duonos produktais ar mėsa, taigi stambusis žemės ūkis mūsų valstybės tikrai neaprūpina“, – tvirtina Audrius Jokubauskas.

Pasak pašnekovo, prie apsirūpinimo maistu labiau prisideda būtent mažieji ūkiai, kurie dirba vietinėje rinkoje, ieško čionai realizacijos kanalų ir visa jų produkcija lieka Lietuvoje, pas mūsų žmones.

Vertina kaimo produkciją

Pasak Audriaus, lietuviai mėgsta vietinius produktus, kažkada kaime gyvenusių močiučių ar giminaičių nišą dabar užima smulkūs ūkininkai. „Mes net nepagaminame tiek, kiek galėtume parduoti, nors produkcijos kiekis po truputį didėja, vis tiek nesugebame patenkinti vartotojų poreikių. Ir kiek bendrauju su kolegomis sūrininkais, visur tokia pati situacija. Mūsų ūkis nedidelis, bet yra pavyzdžių, kur kolegos ūkininkai augina ir po kelis šimtus ožkų ar avių“, – pasakoja pašnekovas.

Tai, jog lietuviai vertina natūralią sveiką produkciją, liudija ir tai, kad stambūs pieno ar mėsos produktų gamintojai, patarinėjami rinkodaros specialistų, stengiasi išnaudoti natūralumo, kaimiškumo įvaizdį. „Pas mus su paklausa viskas tvarkoje, o netvarkoje tai, kad nepagaminame tiek, kiek reikia, – teigia sūrininkas A. Jokubauskas. – Vietoj to gaminama ir importuojama daug prastesnės kokybės produktų, kuriuos bandoma įvaizdžio kūrimu pritempti prie kaimiškumo ir natūralumo, bet tai nėra teisingas kelias. Todėl tikrai kviečiu, kas tik turite galimybę, galbūt paveldėtos žemės, nebijokite ir pradėkite gamtai palankų ūkininkavimą kaime, nes tai yra perspektyvu. Tikrai rasite save, rasite tame darbe atpildą, pamatysite prasmę, sukursite savo rankomis grožį, turintį išliekamąją vertę.“