Produkciją bendrovė pardavinėja trijuose brangiausiuose Vilniaus turguose ir prekybos tinkluose.
„Mūsų populiariausia produkcija žuvies kotletai, kuriuos valgo vaikai. Mūsų klientai mamos, nes jos suprato, kad šamas neturi žuvies skonio. Pagrindinė žaliava šamas. Kartais perdirbame kolegų upėtakius ir ungurius“, – apie savo verslą pasakoja Vladas Vickunas ir sako, kad girdi istorijų, kaip mamoms pavyksta apgauti vaikus ir jiems sumaitinti šamo produktus, nors šie jokios žuvies nenori net imti į burną.
Dabar jų fermoje per metus užauginama 200 t šamų, o metų pabaigoje gamybą išplės iki 600 t, nes žaliavos trūksta. Iš 12 kotletų rūšių, kurios yra asortimente, pajėgia gaminti tik 4-5. Ūkininkas sako, kad per metus šios žuvies poreikis išaugo keturis kartus – rinka lūžo.
„Jei atsidarysi fermą, kurioje užauginama 20-30 tonų šamų nepragyvensi. Mes taip pat pradėjome nuo tokių kiekių ir tai buvo tik hobis. Tada reikėdavo šią veiklą paremti iš savo lėšų. Verslas, galintis išlaikyti šeimą, prasideda nuo 200 t per metus. Dabar mus žaliavos trūksta, mielai augintume 700 t. Tiek užauginama visoje Lietuvoje ir tai labai mažas kiekis. Perkame iš kolegų. Mes auginame mailių. Jį duoda partneriams, iš kurių perkame užaugintus šamus“, – apie verslo specifiką sako V. Vickūnas.
Verslininkas sako, kad šamas pagaliau tapo maistu, o ne progine žuvimi, kuris valgomas kartą ar du kartus per metus. Tačiau taip nutiko tik tada, kai jie pradėjo gaminti ir produktus, nes vien tik auginti žuvį buvo aklavietė.
„Būtent perdirbimas mus išgelbėjo. Nereikia ypatingų gaminių, tačiau tai turi būti tiesiog patogus, paprastas maistas, kurį galima valgyti kasdien“, – dėlioja V. Vickūnas.
Įmonėje dirba 17 žmonių, gamyba pakankamai automatizuota. Net kai keletą kartų bus padidintos apimtys, žmonių daugės tik iki 25 ar 30. Geriau pirkti daugiau modernių mašinų ir mokėti didesnių atlyginimus su jais dirbantiems žmonėms.
„Nesame pardavę nė vieno kilogramo gyvos žuvies. Kilogramas šamo kainuoja apie 3 eurus, file 12-14 eurų, 400 gr kotletų 6 eurai. Kažkada tai buvo labai brangu, dabar ne. Per savaitę tik pora žmonių paklausia kainos. Jei patinka tiesiog perka“, – dėsto V. Vickūnas ir sako, kad kainas didino prieš dvejus metus ir dabar jas vėl teks didinti, nes brango ne žaliava, o pakavimas ir plastikas. Jų kaina padvigubėjo.
Petras Čepkauskas, mažmeninės prekybos ekspertas, sako, kad toks kelias kaip „Žuvies pašto“ populiarėja ir tai vienas iš būdų, kaip išgyventi nedideliems žaliavos gamintojams:
Tai, ką daro „Žuvies paštas“, viena iš tradicinių sėkmės istorijų. Verslas yra pridėtinės vertės kūrimas. Tik žuvies augintojui reikia suprasti, kuria kryptimi jis turi eiti.
Tai vyksta ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, ūkininkas priduoda pieną į stambiąsias gamyklas ir nedaug belieka. O jei dar rinka oligopolinė, tai visai liūdna. Po to nusiperka iš pradžių sterilizavimo -pilstymo įrangą ir pirmyn į butelius nenugriebtą, nehomogenizuotą pieną (kuris sluoksniuojasi, grietinėlė lieka), po to plečiasi.
Realizacijos kanalų sukūrimas irgi pridėtinė vertė – čia ne tik turgūs, skyriai PC, bet ir elektroninė prekyba, produkcijos prenumerata.
O šamai tai iš viso specifinė žuvis – ją be perdirbimo parduot sunku. Tai ji dumblu kvepia, tai išdarinėt jos žmonės nemoka. Norint plėstis perdirbimas būtinas.
