Šitaip diena po dienos,metai po metų Skaistės namuose atsirado 17 jos pačios ir globojamų šunų, du nuvargę arkliai, plačiaragis apskuręs avinasir niekam nebereikalinga triušė.Mergina įsitikinusi, kad jos rūpesčio užtektų dar daugiau globotinių, todėlsvajoja ir siekia išpirkti jiemsnusižiūrėtą sodybą tame pačiame Stumbrių kaime.
Norėjo pabėgti iš„inkilų“
O iš didmiesčio į mažai kam žinomą Stumbrių kaimą Skaistė su draugu Echartu, abu klaipėdiečiai, atsikėlė norėdami būti arčiau gamtos ir dėl savojau turėtų šunų. „Esam gamtos žmonės. Dažnai mėgdavome pasivaikščioti kur nors priemiesty, todėl sakau draugui:
„Varom į kaimą!“ Taip norėjosi pabėgti iš tų „inkilų“...
Kaip sutarė, taip ir padarė. Visai šalia Rietavo, Stumbrėse, įsigijo nemažą sklypą su nameliu daiktams susidėti. Didesnio žemės gabalėlio dairėsi netodėl, kad į galvą būtų šovę pradėti auginti daržovesar gyvulius. Viskas dėl šuniukų – kad jie galėtų laisvai bėgioti, gerai jaustųsi. Anksčiau savanoriavusi šunų prieglaudoje, Skaistė nė nepajusdavo, kaip pagloboti į namus parsitempdavo vieną, vieną ir dar vieną šunelį, tad didesnio sklypo augintiniams labai reikėjo. Netrukus Stumbrėse pora pasistatė namą. Dabar iš jo atsiveria vaizdas į aptvarą, kuriame ganosi arkliai ir avinas. Pažiūrėti – tikra gamtos idilė.
Laimei didėjant, Skaistė ir Echartas susilaukė ir dukrelės Erikos. Jai – vos metukai, tačiau, augdama tarp meile apsuptų gyvūnų, atrodo, taip pat bus jų globėja ar bent jau mėgėja.
„Ji nieko nebijo. Bus tarzanė. Juokiamės, kad užaugus pasibalnos arklį ir lėks laukais palaidais plaukais“, – šypsosi jauna mama.
Kiekvienas gyvūnas – su sava istorija
Vieni Skaistę vadina vardu, kitiems ji labiau žinoma kaip šuniukų fėja. Ne pati taip sugalvojo – šitaip ją ėmė vadinti patys žmonės, pajautę jos rūpestį šunimis. Todėl sumaniusi įsteigti gyvūnų prieglaudos paslaugas teikiančią viešąją įstaigą, mergina galvos nesuko dėl pavadinimo – vadinsis „Šuniukų fėja“, nusprendė.
„Nors tas pavadinimas šiandien jau ir nelabai tinka, – juokiasi Skaistė. – Juk turiu ir arklių, ir aviną,ir triušį...“ Tačiau daugeliui ji žinoma būtent tokiu vardu, tad negi dabar keisi.
Atvažiavus į Skaistės ūkį, mus pasitiko ne tik šeimininkė, bet ir jos draugai – vokiečių aviganių veislės kalė Liepa ir mišrūnas šunelis Suslikas, vis sukdami ratus apie šeimininkę, apuostydami ir
atvykėlę.
Aprodydama savo valdas Skaistė pasakoja, kad visi pas ją atkeliavę globotiniai – su savo istorija.
Deja, dažna nėra linksma. Antai Liepą ji pasiėmė iš „Nuaro“ – gyvūnų prieglaudos. „Buvo labai kūda. Turėjo stiprią kojos traumą, yra operuota. Jos širdelė išdidėjusi, o iš keturių kojų – nė vienos
sveikos.“ Dešimties metų kale Skaistė rūpinasi jau penkerius metus.
Mažytis vis kažko drebantis ir ant šeimininkės rankų besiprašantis Suslikas – neįgaliukas. Nors įprastai guvus ir linksmas, tądien kažko sunegalavo. Iš tiesų, merginos pasakojimu, šunelis pagal veislę turėtų būti bent perpus didesnis, o sveria juokus.
Be to, yra beveik aklas. Nepaisant visko, jį įsigydama viename skelbimų portale Skaistė turėjo pakloti bene pusantro šimto eurų. Sunku patikėti, kad Perkūnas, baltavilnis avinas, rastas tiesiog gatvėje – vaikščiojo vienui vienas po Šilutę. Tikriausiai jo šeimininkas jį pats ten ir bus palikęs, nes, anot Skaistės, paprastai avinai savo vietos neapleidžia.
„Perkūnas galėtų būti kaip sarginis šuo, – juokiasi jo šeimininkė. – Kam atėjus, tuoj atstato ragus, ima koja žemę kasti – gina teritoriją.“ O namiškiams jis esantis mielas ir romus, Skaistė jį kartu su šunimi vedasi pasivaikščioti – risnoja šalia šuns lyg pats toks būtų. Sako, kartą į kaimą su šunimi buvo ištrūkę net be Skaistės draugijos, eibių prikrėtė.
„Paskambino seniūnas ir, atrodo, pats netiki, ko klausia. Sako: ar gali būti, kad jūsų šuo su avinu po kaimą vaikšto?“ – linksmą istoriją prisiminė Skaistė. Gyvena Stumbrėse ir triušė Triuškė. Ji pas Skaistę atkeliavo iš vieno pramogų parko gyvojo kampelio. Triušiai – vislūs gyvūnai, tad ten jų užsiveisus per daug, Triuškė merginai buvo tiesiog padovanota. Kur kas graudesnės arklių istorijos. Haifą viena mergina buvo nupirkusi iš romų – pirko norėdama parduoti į užsienį jojimui. Tačiau paaiškėjo, kad apsipirko – arkliui buvo ne 12, kaip skelbė pardavėjai, bet visi 20 metų, tad parduoti jis jau netiko. Nenorėdami, kad ristūnas vėl pakliūtų į netinkamas rankas, geri žmonės arklį išpirko ir dabar jis dienas leidžia ir gyvenimo galo sulauks Stumbrėse.
Kumelė Žibutė – akivaizdžiai nuvarytas arklys. Jos nugara tokia išlenkta, jog atrodo, kad visą gyvenimą būtų ant šios tampiusi tuziną vaikų. Negana to, kad ir taip neprižiūrėta, vieno pardavimų portalo skelbimo nuotraukoje buvo įkinkyta į vežėčias. Pamačius tai, Skaistės draugei kumelės pagailo, tad ją nupirko, o paskui atidavė į patikimas rankas.
Šeimininkus renkasi ir patys šunys
Populiariame skelbimų portale šuniukų fėja nelaimėlių šunų dairosi kone kasdien. Jeigu randa kainuojantį iki 200 – nuperka, jei pamato dovanojamą – paima.
„Ten jie atsiduria dažniausiai dėl to, kad jų nori atsikratyti, šeimininkai nebesusitaria... Kai kurie nori padovanoti į voljerą, o ten jie negali būti“, – įsitikinusi mergina.
Skaistė pasisako už tai, kad šunys augtų laisvai, nerišami prie grandinės, nebūtų uždaromi ir voljere, todėl atidžiai renkasi, pas ką iškeliaus amsiai, kuriems ji ieško namų. Jau dešimtmetį šunis globojanti Skaistė sako matanti ir nujaučianti, galima žmogui patikėti keturkojį ar ne. Be to, dargi skirianti mėnesio bandomąjį laikotarpį.
„Ne tik žmogus turi išsirinkti šunį, bet ir šuo šeimininką“, – įsitikinusi ji. Ir tuoj pat priduria, kad stengiasi neskelbti šeimininkų ieškančių keturkojų nuotraukų. Mat esą geriau, kai žmogus augintinį pamato vietoje. Būna, kad atvykstama su mintimi išsivežti vieną šunį, o pabendravus į naujus namus iškeliauja visai kitas.
„Yra buvę, jog vietoj 20 kilogramų sveriančio šuns išsivežė perpus mažesnį“, – prisiminė. Kodėl? Pastarasis tiesiog labai meilinosi ir šitaip prisigerino.
Draugu tapo Vidui Bareikiui
Skaistės laikomi šunys – daugiausia Amerikiečių stafordšyro mišrūnai ir pitbuliai. Stumbraitiškė stengiasi griauti stereotipus, kad jie pikti, pavojingi, nestabilūs. Anot Skaistės, toks visuomenėje suformuotas įvaizdis šiems keturkojams kenkia. Jie yra nuskriausti, visuomenės atstumti,nenorimi.
Todėl jauna moteris stengiasi, kad žmonės juos pamatytų kitomis akimis, dėl plačių nasrų šios veislės keturkojus švelniai vadina plačiašypsniais.
Tokie šunys dažniausiai iškeliauja pas aktyvų laisvalaikį mėgstančius šeimininkus, kurie, globėja žino, šunimis užsiims, jais nuoširdžiai rūpinsis.Vienas vadinamasis stafas iš Skaistės iškeliavo pas žinomą dainininką Vidą Bareikį. Jis turėjęs atvažiuoti oncertuoti į Rietavą. Skaistė su juo susirašė dar prieš koncertą. Apsispręsti žymus dainininkasir aktorius dėl naujo globotinio turėjo tik tiek laiko, kiek truko jo koncertas. Tačiau ilgai nesvarstė – jau pasirodymui besibaigiant viešai pranešė, jog nuo šiol jis su Rietavu bus amžiams susietas, mat iš čia išsiveža šunį.
Šuo – ne skambutis ir ne treniruotė prieš vaiką
Skaistei liūdna, kad skelbimuose vis atsiranda šeimininkams nebereikalingų šunų. Kodėl jie augintinius atiduoda? Kai kurie išvažiuoja gyventi į užsienį ir vežtis ten keturkojo nenori, kitiems šuo tiesiog atsibosta, o kažkas su juo nebesusitaria gimus vaikui. Bet pagrindinė priežastis, Skaistės nuomone, yra pačių šeimininkų atsakomybės stoka, neapgalvoti sprendimai dar prieš augintinį priimant į savo šeimą.
Todėl patikėdama amsius į kitas rankas ji ir viešai pabrėžia: „Savo globojamiems šunims aš neieškau žmonių, kurie šunį derina prie automobilio ir treningų, neieškau žmonių, kuriems šuo reikalingas minkyti pagalves namuose, neieškau žmonių, kuriems šuo bus praktika prieš vaiką, neieškau žmonių, kuriems reikia sargo ar skambučio, neieškau žmonių, kuriems reikia šuns, jog jis aplinkiniams keltų baimę, neieškau žmonių, kurie nesuvokia, kad griežtas ar smaugiantys antkakliai nėra dresūros priemonė.“
Mergina nori, kad augintiniai patektų į tokius namus,kur juos vertintų kaip visavertį šeimos narį, aktyviai su jais užsiimtų, elgtųsi draugiškai, pamirštant apie smurtą ir keliamą skausmą.
Svajoja apie sklypą gyvūnams
Mažylės Erikos auginimas ir gyvūnų priežiūra (Stumbrėse laukiami ir trumpam išvykstančių šeimininkų keturkojai, kuriems reikalinga globa) bei naujų namų jiems ieškojimas – dabar pagrindinis Skaistės darbas. Ir kol kas viskas vyksta jos namuose, kieme.
Tačiau dabar moteris svajoja apie erdvų sklypą, kuris galėtų tapti prieglobsčiu ar bent jau laikinais namais žmonių išsižadėtiems šuniukams bei kitiems gyvūnams, kur jų galėtų tilpti daugiau. Likimo pirštas, bet ilgai ieškojus, tokia sodyba atsirado tiesiog po nosimi – tame pačiame Stumbrių kaime.
Nieko nelaukusi Skaistė surinko jį parduodančio žmogaus numerį ir išpyškino: „Perku jūsų sodybą! Tik neturiu pinigų...“ Išklojus visą istoriją, kam ir kodėl jai ta sodyba reikalinga, šeimininkas sutiko, kad mergina ją galėtų išsipirkti dalimis.
Ir tuos didelius jai reikalingus pinigus – 20 000 eurų – Skaistė visais būdais stengiasi surinkti. Kelis tūkstančius surankiojo pati, dar porą, plačiau paskelbus apie tai socialinėje erdvėje, suaukojo geradariai. Visgi dar trūksta labai daug.
Visų čia pakliūvančių gyvūnų istorijos yra liūdnos, tačiau jų pabaiga, Skaistės dėka, gali būti laiminga. Mergina sako suprantanti, kad visų neišgelbės, bet gali padėti ne vienam.
Dar gyvendama Klaipėdoje mergina buvo pastebėta dėl savo švietėjiškos bei globėjiškos veiklos ir 2019 m. buvo išrinkta „Metų klaipėdiete“ – tapo jauniausia, pelniusia šį titulą. O dabar savo gerais darbais ir užsidegimu padėti gyvenimo nuskriaustiems keturkojams garsina Rietavo kraštą.
Žinia apie jos geradarystes jau pasiekė net sostinę, kitus miestus, tad pagalbos sulaukianti iš ten, tačiau merginai labai praverstų ir aplinkinių palaikymas bei parama.
