Prieš dešimt metų retomis egzotiškomis paukščių rūšimis susidomėjęs uteniškis Gintautas Burneika dabar turi šimtus. sparnuočių. Čia galima pamatyti ir nykstančius paukščius, taip pat seniausių pasaulyje rūšių sparnuočius, kurių protėviai, anot mokslininkų, dar matė gyvus dinozaurus.
Paukščių apsupty gyvenantys ūkio šeimininkai Diana ir Gintautas Burneikos pavasarį klausosi neįprastų koncertų. Giesmės būna ne visai tradicinės – kai kurių paukščių skleidžiami garsai primena paršelio kriuksėjimą ar elnio baubimą.
Savo transporto įmonei vadovaujantis ir prieš dešimt metų netikėtai naują pomėgį atradęs uteniškis įkvėpimą „parsivežė“ iš Belgijos, Olandijos, kitų šalių, kur tekdavo važinėti verslo reikalais. Pasak pašnekovo, nedideli ūkiai ten labai populiarūs, susidaręs įspūdis, kad 90 proc. belgų aptvaruose šalia namų augina dekoratyvinius paukščius, danielius ir pan. Belgijoje yra tokių ūkių, kur vienas žmogus laiko turbūt daugiau dekoratyvinių paukščių, negu jų yra visoje Lietuvoje .
Pasakodamas apie paukščius, pašnekovas patikslina: tikrasis hobis jam yra sportas – ledo ritulys, lauko tenisas, o didžiulis paukščių ūkis – ramybės vieta, kurioje ilsisi nuo verslo ir kitų reikalų.
Vyras neslepia – gražūs paukščiai nėra pigus malonumas, tačiau neatsispiria įsigyti vis naujų rūšių. Gervės gali kainuoti iki 2 tūkst. eurų, stručiai – po 100 eurų. Kažkada 10 stručių jauniklių parsivežė bananų dėžėje iš Latvijos, dabar „mažyliai“ sveria po 150 kg. Prieš keletą metų Gintautui teko patirti netikėtą afrikinio stručio antpuolį. Kova skirtingose svorio kategorijose baigėsi ant žemės, tačiau vėliau tokių išpuolių nepasitaikė.
Gintautą domina ir senos, ir retos rūšys, nebūtinai tuo metu madingos. Mados suvienodina ūkius.
Daugiausiai paukščių atsivežė iš Olandijos, Belgijos, Vokietijos, Vengrijos, Lenkijos, Čekijos. Tuose kraštuose didesnis pasirinkimas ir paukščiai pigesni. Daugiausiai mokėjo už gervę.
Kol kas ūkį laiko tik dėl grožio. Yra žmonių, norinčių įsigyti paukščių jauniklių ar kiaušinių, bet, anot pašnekovo, iš to didelio verslo nepadarysi.
„Kaip pamatuoti tą malonumą, grožį, kai jie lesa iš rankų, pro langą matom, kaip gervės šoka šokius. Naktį ūkauja suopis. Stručiai leidžia juokingus garsus: afrikiniai – lyg bandytų užvesti Husqvarnos variklį, Emu būbuoja, o nandai baubia kaip elniai. Daugiausiai triukšmauja povai – vasarą vakarais kniaukia taip, kad apylinkėse aidi. Prieš keletą metų kaimynas net išsigando – klausia, kas ten taip šaukia, gal dukrą mušu…“ – neįprastus koncertus ir reakcijas prisimena G. Burneika.
