„Kartu su vyrus Lazdijų raj. prižiūrime 200 avilių. Bitininkaujame daug metų ir turime nuolatinę klientūrą. Vasarą, kol nebuvo uždarytos sienos, gerai pirko lenkai“, – dėsto Janina Lisauskienė ir sako, kad svarbu neapgaudinėti žmonių ir jie tampa nuolatiniais klientais.
Medų ji pardavinėja ir turguje, šiek tiek realizuoja urmu. Per metus ūkyje prisuka 7–8 t medaus. Parduoti šį kiekį sudėtinga, o darbai nelaukia, sėdėti ir laukti pravažiuojančių klientų nebuvo laiko. Todėl nusprendė imtis kitokio metodo. Tiesiog prie namų pakabino skelbimą, kad parduodamas medus ir pastatė spintelę. Joje sudėjo medų, parašė kainą ir įdėjo dėžutę pinigams. Atvažiavęs žmogus bet kuriuo paros metu galėjo ateiti, pasiimti kiek jam reikia medaus ir palikti pinigus. Be jokio derinimo su šeimininkais.
„Pradžioje buvo nedrąsu, skaičiavau pinigus, lyginau parduodamus kiekius. Radau ir laiškų, žmonės skambindavo, ar radom pinigus, nes juos ne į dėžutę sudėdavo. Tikrai negaliu sakyti, kad aplinkui yra nesąžiningų žmonių“, – dėlioja Janina ir sako, kad žmonės pas ją važiuoja ir iš Kauno, Vilniaus. Per daugelį metų „užgyveno“ nemažai klientūros.
Jis sako, kad tokiu pat būdu vasarą pardavinėjo ir pačios išaugintas braškes ir pomidorus. Ryte išnešdavo dėžes prie kelio, vakare pasiimdavo pinigus.
Internetu pardavinėti ji nemėgino – artimiausias paštas Lazdijuose už keliolikos kilometrų ir nuolat vežioti po kelis kilometrus medaus neverta, tai tiesiog atima per daug laiko.
„Esu matęs tokių variantų ir jie pasiteisina būtent šioje sferoje – realizuojant paties užaugintas gamtos gėrybes. Tai susiję su pirkėjo psichologija, nes jei prie kelio paliksiu „Jacobs“ kavą nemanau, kad tai bus gera mintis ir pirkėjai to nesupras. Parduodant paties užaugintą maistą veikia net Rusijoje“, – aiškina Petras Čepkauskas, mažmeninės prekybos ekspertas.
Jis sako, kad šis metodas turi ir ribojimų. Žmonės medų, agurkus ar braškes ims ir paliks pinigus ten, kur tas produktas kuriamas – prie miško kelių, jei ai miško gėrybės, prie ūkininkų sodybų. Tai impulsinio pirkimo prekė – vartotojas perka tiesiog pravažiuodamas ir tarsi nori išsivežti to krašto dalelę. Miesto miegamajame rajone tokios spintelės nepastatysi.
Iš kitos pusės, tai nebus galingas pardavimų kanalas, leidžiantis parduoti daugybę tonų medaus, tačiau bėgant metams gali sukurti ilgalaikį verslą.
„Pavyzdžiui, jei bitininkauji, augini morkas ar obuolius ir spintelėje paliksi savo vizitinę kortelę su pažadu produktus atvežti pirkėjui, tai bus proga susirinkti kokybiškus klientus“, – pastebi P. Čepkauskas.
