Iš čia jie patenka ne tik į Anykščių koplyčioje esančią galeriją „Kampas“, bet keliauja ir į tolimiausias šalis. Jo angelai iškeliavo į Gruziją, Japoniją, Australiją, JAV, o į Kinijos Pengžou miestą, su kuriuo bičiuliaujasi Anykščiai, angelą nuvežė jis pats.
Prieš kelis dešimtmečius važiuodamas keliuku per Pasmodų kaimą šiek tiek išsigandau pamatęs pro vienišos sodybos skliauto langelį kyšančias kojas. Nuvažiavau tik įsitikinęs, kad jos nejuda ir pagalba jų savininkui nereikalinga. Jau gerokai vėliau, susipažinęs su V. Pelegrimu, sužinojau, kad ten kyšojo butaforinio piršlio, likusio sodyboje po triukšmingai nušvęstų, tuomet dar Pasmodų kaimo naujakurių, gerų Rūtos ir Valdo Pelegrimų draugų, vestuvių. „Jie išvažiavo, o piršlys liko, tad užkėlėm ant aukšto ir iškišom per langelį“, – šypsojosi sodybos šeimininkas.
Šiai meniškos prigimties žmonių porai ir Pasmodų kaimas, ir jame įsigyta nuošali sodyba buvo egzotika, erdve kūrybai viliojusi Valdą, tačiau žmoną su vaikais jam tekę gerokai įkalbinėti kurtis kaime visam laikui. Dabar sodyba dar egzotiškesnė, liudijanti apie meniškuosius jos šeimininkus, visa paskendusi augių medžių ir sodo glėbyje, pasitinkanti išmoningais vartais, kuriuos ne kiekvienam pavyksta atverti. O mane juose pasitiko vilko dydžio sargybinis, kurio apeiti neišdrįsęs telefonu pasikviečiau šeimininką. „Nepiktas, tik atrodo grėsmingai“, – nuramino Valdas ir pakvietė į trobą.
„Gyvenau Kaune, dalis draugų buvo įsigiję sodybas kaime arba jas paveldėję, tad ir mums su Rūta parūpo... Tik apie Druskininkus, iš kur kilusi žmona, visos jau buvo išpirktos. Pažįstu Kęstutį Juodelį, nes mūsų žmonos kartu mokėsi institute, tad paklausiau, gal apie Anykščius kas nors parduoda sodybą. Po kiek laiko jis kviečia: „Atvažiuok, net šešios yra“. Patiko man šita bakūžė K. Juodelio kaimynystėje ir taip mes tapome anykštėnais,“ – prisiminė V. Pelegrimas, pastebėjęs, kad su K. Juodeliu kartais kavą gerdami puodeliais susimojuoja.
Paklaustas, kas paskatino tapti medžio drožėju, o dabar, manyčiau, angelų skulptoriumi, meno pasaulyje kartais pavadinamu angelų magistru, V. Pelegrimas atsakė, kad pats gyvenimas. „Gimiau ir augau Vilniuje, jaunystėje lankiau plaukimą, buvo minčių net treneriu tapti, tačiau pasvarstęs supratau, kad tai ne man. Jaunas sukūriau šeimą. Kaune, galima sakyti, gyvenimą pradėjom nuo nulio. Stalo nėra, lovos nėra ir pinigų nėra, o „blato“, reikalingo gauti paskyrą jiems įsigyti, neturėjau. Tada pagalvojau, kad galiu baldus ir pats susimeistrauti, – prisiminė angelų kūrėjas. – Pirmoji medinė lėkštė, ko gero, dėl nepriteklių buvo ištekinta. Mano dirbinius pamatę draugai, pažįstami tokių įsigeidė. Dirbti su medžiu patiko ir sekėsi. Štai tada ir prasidėjo masinė medinių lėkščių, riešutinių, druskinių, pjaustymo lentelių, įvairių dėžučių gamyba, kelionės į Kaziuko muges“.
R. ir V. Pelegrimai pritapo Anykščiuose, susirado bendraminčių. Valdas tapo Tautodailininkų sąjungos nariu, Rūta dėsto dailės istoriją Anykščių menų mokykloje ir, pasak Valdo, yra jo mūza, jo darbų kritikė ir geriausia patarėja. „Jei kas nepavyksta, ji gelbsti savo moterišku mąstymu, racionalumu ir intuicija“, – sakė menininkas.
„Kada gimė pirmasis angelas?“ – paklausiau V. Pelegrimo. „Berods 2006 – aisiais: pas mane viešėjo draugas, dirbantis su medžiu. Turėjau tokią pliauską. Vienaip pažiūrim, kitaip, ir abu nusprendžiam, kad gali išeiti iš jos angelas. Tai, ko gero, buvo mūsų abiejų projektas, kurio pasekmė – gimė gražus, klasikinis angelas, iškeliavęs ir apsigyvenęs pas gerus žmones Vilniuje, Pilies gatvėje. Nuo jo 2006 – aisiais ir prasidėjo angelų era, – šypsojosi jų kūrėjas, pastebėjęs, kad tuo metu angelų iš medžio niekas nekūrė. – O vienu iš impulsų kurti angelus tapo ir duris atvėręs Anykščių angelų muziejus“.
Pasak V. Pelegrimo, iš tikrųjų angelo niekas nėra matęs, tačiau visiems jis yra dieviška, paslaptinga būtybė, siejanti žemiškąjį ir anapusinį pasaulius. Angelas asocijuojasi su gėrio, dvasingumo pradais, todėl natūralu, kad daugeliui kyla noras turėti angelo atvaizdą savo namuose ar dovanoti artimam, mylimam žmogui. Juk sakoma, kad kiekvienas mūsų turi savo angelą sargą. Angelų kūrėjas nestokoja fantazijos, jo nuomone, angelas gali ne tik skristi: jis gali plaukti laiveliu, gali net važiuoti dviračiu ar paspirtuku... Tad V. Pelegrimo sukurti angelai vienas į kitą nepanašūs, nepakartojami. Autorius prispažįsta jų jau padaręs per tūkstantį ir mano, kad būtų sunku rasti tarp jų absoliučiai identiškų. Prieš septynetą metų V. Pelegrimas susipažino su bardu Gediminu Storpirščiu ir jau tiek metų iškirtiniams festivalio „Purpurinis vakaras“ svečiams ir atlikėjams sukuria kasmet po keturias dešimtis angelų. „Per setynerius metus jų festivaliams būsiu padaręs netoli trijų šimtų, tad nelengva nesikartoti, tačiau stengiuosi“, – šypsojosi menininkas. Jo angelai pasklidę po platųjį pasaulį, iškeliavę net į tokias tolimas šalis kaip Amerika, Japonija, Australija...
V. Pelegrimo angelai gyvena Anykščių angelų muziejuje, Anykščių menų inkubatoriuje, Anykščių koplyčioje įsikūrusioje galerijoje „Kampas“, kur, radus patikusį, galima įsigyti. Angelai eksponuoti Anykščių „Gatvės galerijoje“ ir profesionaliojo meno galerijoje „Aukso pjūvis“.
„Angelams reklamos nereikia: kam jie įdomūs ir reikalingi, žmonės patys susiranda, – pastebėjo V. Pelegrimas. – Džiugina atvejai, kai, įsigiję vieną angelą, tie patys žmonės ir vėl ateina. Atvažiuoja ir sako, kad jiems dar vienas angelėlis gimė, prašo išdrožti ...Susitikimai su tokiais žmonėmis man – tikras džiaugsmas. Pasiekia gražūs atgarsiai ir apie į tolimas šalis iškeliavusius angelus“.
Menininkas neslepia, kad savo kūriniams renkasi kietą medį – ąžuolą, uosį, guobą, ieško angelams plastinių formų jau gamtos sukurtame medyje, jo rievėse, išlinkimuose. Gal dėl to pastabumo jo angelai nepakartojamai išraiškingi.
„Tinkamo medžio paieškos bene vienas pagrindinių mano kūrybos aspektų, – sakė menininkas. – Galiu angelą drožti ir iš paprastos pliauskos, tačiau jis bus bedvasis. Gamtos kūriniai nepakartojami, man tereikia tai pastebėti ir užtenka tik ranką pridėti, kad medis atgytų, virstų angelu ir džiugintų kitus“.
Dėl kūrėjo pastabumo ir nagingumo, jo pasaulėjautos ypatumų tie angelai kartais linksmi, kartais liūdni, tarsi susišaukiantys su senųjų lietuviškų koplytstulpių rūpintojėlių stilistika, kartais žaismingi ir netgi padykę... V. Pelegrimas domisi skulptūra, bendrauja su garsiais šalies skulptoriais, jam ne kartą teko dirbti su šviesaus atminimo Vladu Vildžiūnu, iš Dabužių kilusiu skulptoriumi, darbuotis su žymiuoju medžio skulptoriumi Leonu Strioga ir kitais kūrėjais, medžio meistrais. Ir pats V.Pelegrimas dalyvauja medžio drožėjų, skulptorių pleneruose, simpoziumuose.
Didžiausias V. Pelegrimo angelas prilygsta aukštaūgiam krepšininkui, o mažiausias – vos nykščio dydžio. Beje, jis yra sukūręs ir keletą koplytstulpių, kartais šiek tiek kalviauja. Jis teigia, jog niekada nesigailėjo palikęs valdiškus darbus ir tapęs laisvuoju menininku. Kūrėjui nėra ribos tarp laisvalaikio ir darbo, jis neturi kažkokio hobio.
Na, knygų skaitymas, išvykos į koncertus ar spektaklius Vilniuje, parodų, bažnyčių lankymas, kur akį visuomet traukia ten gyvenantys angelai.
Beje, R. Ir V. Pelegrimų pėdomis nuėjo ir jų vaikai, baigė meno mokyklas. Sūnus Lukas įveikė skulptūros studijas Dailės akademijoje, gyvena Vilniuje, kaip ir tėtis, yra laisvasis menininkas. Eglė mokėsi muzikos, studijas tęsė Danijoje, įsikūrė Kopenhagoje, tėvams jau dovanojo anūkėlę Ają. Viktorija konservatorijoje baigė magistratūrą. Ją domina džiazas ir moderni muzika, kurią suprasti, pasak V. Pelegrimo, reikia muzikinio išsilavinimo. Beje, ji groja fleita ir yra koncertavusi Anykščių koplyčioje.
