Apie tai, kokie žmonės dabar plūsta į kaimą ir kaip jiems sekasi, bei kokie objektai populiariausi, kalbėjomės laidoje Delfi Tema.
Vytautas Diržius, ekogyvenviečių kūrėjas, pabrėžia, kad dažnai į užmiestį keliaujantys gyventi žmonės visgi padaro esminę klaidą: neįvertina, kad reikės socializuotis.
„Turiu pavyzdžių, kai, tarkime, Rokiškio rajone žmonės puikiai įsikūrė, tačiau patyrė sunkumų, nes Kaunas ir Vilnius per toli. Žmogus turi socializuotis, bendrauti. Draugai, jei gyveni už 200 km, dings. Mes gyvename vietoje, kur iki Vilniaus ir Kauno 60 km. Tai strateginė vieta, kuri mane, kaip verslininką tenkina. Dauguma tų, kurie dabar perka sodybas, po trejų metų supras, kad tai sunkus darbas ir nusivils“, – niuansus aiškina V. Diržys ir pabrėžia, jei tai sodyba, kurioje atvažiuoji pabūti porą mėnesių per metus, socializacija nėra labai reikšminga, tačiau gali būti sunku prisišaukti užaugusius vaikus, nes jie tiesiog neturės ką veikti.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius, sako, kad iki 2009 m. prekyba sodybomis jis užsiėmė profesionaliai ir turėjo labai aiškią nišą: poilsiui skirtos sodybos miškuose. Nugriaudėjus krizei iš rinkos pasitraukė ir dabar veiksmą stebi kaip žurnalistas.
„Sodybų rinka dešimtmetį merdėjo. Parduodančių tėviškes buvo kur kas daugiau nei norinčių pirkti. Vidutiniam pirkėjui 40–50 metų ir per tą laiką užaugo nauja potencialių pirkėjų karta, kur iki to laiko tiesiog mieliau rinkosi keliones po užsienį. Pandemija ir nuotolinio darbo galimybė paskatino rinktis turtą Lietuvoje. Dauguma prekybininkų sako, kad nuo karantino pradžios vienu metu nematė tiek besirenkančių namus žmonių“, – dėlioja R. Sadauskas-Kvietkevičius.
Mažiau įdomus Druskininkų regionas, nes kurortas išgyvena ne geriausius laikus. Varėnos regione, kuris arčiau sostinės, sodybos buvo iššluotos. Kainos didėjo keliais procentais. Mažiausiai lieka pigių. Mieliausiai perkamos pačios pigiausios, kur statiniai praktiškai sugriuvę, bet yra gražios gamtos ir iki upės ar ežero ne toliau kaip kilometras. Jos kainuoja 10–15 tūkst. eurų. Kita grupė rekonstruotos sodybos, parduodamos pigiau nei jų atkuriamoji vertė, su dideliais sklypais arti vandens. Už jas moka 60–150 tūkst. eurų. Vidutinių, už 50–60 tūkst. eurų nelabai kam reikia.
„Žmonės, kurie bando parduoti per pirmą bangą apie 2005 m. pirktas sodybas dažnai nusivilia, nes jie pirko šį objektą vien todėl, kad tada tai buvo madinga. Pirko sodybas bendradarbiai, draugai ir žmonės manė, kad sodybą tiesiog reikėjo turėti“, – aiškina R. Sadauskas-Kvietkevičius.
Jis pabrėžia, kad šiandienis pirkėjas visiškai kitas nei buvo prieš praeitą krizę. Žmonių, ieškančių sodybų, kur kas mažiau, tačiau jie kitokie – jau tiksliai žino, kodėl reikia tokio objekto ir ką jame veiks. Be to, nuolatinio darbo galimybės sukūrė naują pirkėjų segmentą. Pavyzdžiui, Varėnos apylinkėse kuriasi žmonės, kurie į Vilnių važiuoja kartą per savaitę. Jų darbas nesusijęs su vietinėmis įstaigomis ar verslais, tačiau vaikai eina į vietos mokyklą, maistą perka vietos parduotuvėse.
„Tai naujieji kaimiečiai, kurie gyvena ne poilsinėse sodybose. Dažnai jie renkasi ne priemiestines gyvenvietes ar kaimus, o visišką vienkiemį“, – aiškina R. Sadauskas-Kvietkevičus.
