Anykščių seniūnijos Kirkiliškių kaime, senoviniame moliniame tvarte, žuvų fermą pernai įkūrę vyrai dar tik laukia pirmo rimtesnio „derliaus“.

Pomėgis tapo verslu

A.Vingrys aštuonerius metus gyveno ir dirbo Norvegijoje. D. Jucius turi kitą verslą – geodezijos įmonę „Versmena“. Į žuvų fermą vyrai investavo savo santaupas, taip pat gavo ir Europos Sąjungos paramą.

„Pirmiausia abu esame žvejai. Tad verslas išsivystė iš pomėgio. Žiūrėdami, kaip mūsų upėtakiai plaukioja, nepajuntame, kaip dingsta valandos“, – kalbėjo D. Jucius. Verslą draugai pradėjo „strateguoti“ dar prieš Antanui grįžtant iš Norvegijos, o pastarasis, važiuodamas namo iš Skandinavijos, jau žinojo, kuo Lietuvoje užsiims.

„Yra ir tėtės įtakos. Jis vis „pamėtėdavo“ idėjų apie žuvies auginimą“, – „kaltininkų“ ieškojo A.Vingrys. Antano tėtis – Audrius Vingrys, buvęs Anykščių Sąjūdžio lyderis, užkietėjęs žvejys, kurį laiką užsiiminėjęs megėjišku žuvies veisimu. Audrius dažnai svečiuojasi upėtakių fermoje, duoda jaunimui patarimų, o pats dažnai „užsihipnotizuoja“ stebėdamas upėtakius.

Upėtakių ferma
Foto: Anyksta.lt

Didžiausias galvos skausmas – vanduo

Baseinėliuose, kuriuose plaukioja verslininkų upėtakiai, iš viso 100 kubinių metrų vandens. Per parą upėtakiams reikia pakeisti nuo 2 iki 5 proc. vandens. Anykštėnai upėtakių augintojai kiekvieną parą į baseinėlius įleidžia apie 4 kub. m. vandens.

Vandens kokybė – esminis upėtakių auginimo faktorius. Šalia fermos išgręžtas 103 metrų gylio gręžinys, įrengti kelių rūšių vandens filtrai. Tik po ilgų bandymų pavyko „įveikti“ vandenį ir jį upėtakiams tiekti būtent tokios kokybės ir cheminės sudėties, kokios jiems reikia.

Geologai į 103 metrų gylį kasėsi todėl, kad reikėjo surasti stabilų požeminio vandens telkinį, verslininkai norėjo garantijos, jog gręžinio vanduo netikėtai nesibaigs.

„Dažniausiai upėtakių fermos steigimas pradedamas nuo tinkamo vandens paieškų. Mes pasielgėme atvirkščiai: pradžioje nusprendėme, kur auginsime žuvis, o tik po to ėmėme rūpintis vandeniu“, – dėstė D.Jucius.

Ieškojo savo žuvies

Verslininkai, „Anykštos“ paklausti, kodėl pasirinko būtent upėtakius, sakė, kad pradžioje galvojo auginti afrikinius šamus. Šamai labai greitai auga, tačiau jų „aptvaruose“ vanduo turi siekti 25 laipsnių temperatūrą, o upėtakių baseinelių vanduo turi būti ne šiltesnis nei +18. „Be to, šamų fermų kvapas toks, kaip kiaulių fermų. Nesinorėjo tokios nešvaros“, – aiškino D.Jucius. Na, o MB „Kirkiliškių žuvys“ upėtakių fermoje nemalonių kvapų nėra. Na, bent jau aš neužuodžiau...
Vyrai, rinkdamiesi, kokias žuvis auginti, lankėsi ne vienoje fermoje, pasvėrė išlaidas bei pajamas ir pasirinko upėtakius.

Tiesa, MB „Kirkiliškių žuvys“ praėjusį pavasarį Anykščių medžiotojų ir žvejų draugijai pardavė lydekų lervų partiją. „Rubikių ežere plaukios mūsiškės lydekos“, – šyptelėjo A.Vingrys.

Per Kūčias valgys savo upėtakius

MB „Kirkiliškių žuvys“ upėtakius augina iš ikrų. Apvaisinti ikrai per parą atgabenami užsakovams. Ikrų pakuotės – savotiški termosai, šaltkrepšiai, kuriuose būsimos žuvys laikomos 4 laipsnių temperatūroje.

Šiuo metu visi Kirkiliškių upėtakiai yra bendraamžiai – po kelis gramus sveriantis „mailius“. Verslininkai planuoja ateityje turėti skirtingo amžiaus, taigi, ir skirtingo dydžio žuvų. Mat pirkėjų poreikiai skirtingi – vieniems reikia mažų žuveliukų tvekiniams įžuvinti, kiti nori kilograminių upėtakių maistui. Restoranai perka 200-300 gramų svorio upėtakius.

Išankstinių upėtakių realizacijos sutarčių MB„Kirkiliškių žuvys“ neturi, tačiau upėtakiais besidominčių potencialių verslo partnerių netrūksta.„Yra nuolat atvažiuojančių galimų verslo partnerių, kurie stebi, kaip mes auginame žuvį“, – pasakojo A.Vingrys. Pasak verslininkų, anykštėnų upėtakiais domisi ir SPA Vilnius Anykščiai restoranas, laukiantis, kol užaugs vietinės žuvys.

Verslininkai kalba, jog patys savo žuvų planuoja paragauti per Kūčias. Tuo metu jos jau turėtų būti pasiekusios „restoraninį“ 200-300 gramų svorį. A.Vingrys ir D.Jucius skaičiuoja, kad pagal dabartinius fermos pajėgumus jie per metus gali užauginti apie 7 tonas žuvies. O tam, kad atsipirktų investicijos, reikėtų penkerių metų.

Foto: Žuvininkystės tarnybos nuotr.

Procesas automatizuotas

Apie žuvų fermas Anykščių rajone prieš dešimtmetį plačiai kalbėjo verslininkas ir politikas a.a. Vytautas Galvonas. Ir A.Vingrys, ir D.Jucius apie V.Galvono idėjas yra girdėję, tačiau abu tikino, kad jų verslui žuvusio verslininko mintys įtakos nepadarė. „Gal todėl, kad mūsų masteliai ne tokie, apie kokius kalbėjo V.Galvonas“, – svarstė anykštėnai.

Rekonstruojant tvartą, montuojant ir derinant įrangą reikėjo nudirbti daug fizinio darbo.
O upėtakių fermai pradėjus veikti, būrio aptarnaujančio personalo nereikia – maitinimo sistema yra automatizuota, vanduo upėtakių baseinėliuose, žinia, taip pat ne kibirais jį nešiojant keičiamas.
Todėl MB „Kirkiliškių žuvys“ samdomų darbuotojų neturi – visus darbus atlikti spėja patys jos steigėjai.

Kai šalta, upėtakiai eina „žiemos miego“

Iš gręžinio trykštantis vanduo yra 8 laipsnių temperatūros. Kol jis sukasi valymo sistemose, sušyla iki +12. Vasarą upėtakų baseinėlių vanduo dar natūraliai pašyla ir nuo oro. O kaip elgtis šaltuoju metų laiku, verslininkai sakė dar nesą nusprendę.

Upėtakiai gyvena ir visai šaltame vandenyje. Tačiau kuo šaltesnis vanduo – tuo blogesnis upėtakių apetitas. Pasak verslininkų, reikia skaičiuoti, kas mažiau nuostolinga – ar upėtakių „žiemos miegas“, ar išlaidos šildymui.

Kaip iš svogūnų lauko gryčion...

Kalbėdamas apie grįžimą iš Norvegijos, Antanas juokėsi, jog nuotaikos buvę tokios, kaip iš „svogūnų lauko grįžtant gryčion“. Mat buvę nerimo, kaip vėl reikės adaptuotis prie lietuviško gyvenimo.

Antanas, gyvendamas Norvegijoje, susituokė su anykštėne Laura. Pora dirbo viešbutyje, įsigijo nuosavą namą. A.Vingrys svarsto, jog, jeigu gyvenimas būtų tekėjęs ankstesne vaga, sutuoktiniai kažin ar būtų nusprendę viską mesti ir grįžti namo.

Tačiau viešbutis bankrutavo, jauniesiems Vingriams reikėjo galvoti apie kitą pragyvenimo šaltinį ir jie nusprendė, kad emigrantų duonos jau atsikando. „Jeigu grįžti į Lietuvą – tai tik į Anykščius“, – apie tai, jog net nesvarstė, kur Lietuvoje kurtis, „Anykštai“ dėstė A.Vingrys.