Lietuvoje užsiimti pieno ar grūdų ūkiu, jei žmogus neturi didelių paveldėtos ar giminaičių valdytos žemės sudėtinga, nes reikėtų investuoti šimtus tūkstančių ar milijonus eurų. Tačiau uogų auginimas ir sodai sritis, kur galima šeimą išmaitinti iš kelių hektarų ir gauti valstybės paramą įsikūrimui, prieinama ne vienam.
Apie tai kalbėjomės laidoje Delfi 11.
Tautvydas Gurskas, Lietuvos uogų augintojų asociacijos vadovas, skaičiuoja, kad norint įkurti šilauogyną reikia 50 tūkst. eurų investicijų hektarui. Patyręs uogininkas V. Juodsnukis sako, kad sumos, priklausomai nuo kiekvienos kultūros, prasideda nuo 20 tūkst. eurų. Braškyno nuo 10 tūkst. eurų., avietyno 20 tūkst. eurų hektarui.
Kai kurių kitų retesnių kultūrų įveisimas dar brangesnis, pavyzdžiui spanguolių hektarui gali tekti skirti iki 100 tūkst. eurų.
Asociacijos vadovas sako, kad čia įskaičiuota dirvos paruošimas, sodinukai, tvoros, apsauga nuo paukščių, lietinimo sistema. Be to, reikia atminti, kad dirbti reikės labai daug. Iš kitos pusės, uogininkai sukuria daug darbo vietų ir valstybė iš hektaro gauna kur kas daugiau naudos nei iš tokio pat ploto grūdų. 3 hektarai gali išmaitinti šeimą, kai reikia skinti, tai be papildomų darbo rankų net turint vieną hektarą neišsiversi.
Kiek tokių naujokų ateina į rinką neaišku. Nes kai baigiasi paramos įsikūrimui ar sodinimui laikas, dalis plotų tiesiog nedeklaruoja. V. Juodsnukio duomenimis, šiemet braškynų, lyginant su pernai metais, sumažėjo per pusę. Ar tikrai taip nutiko, ar tai tik statistika, neaišku.
„Tiesioginės išmokos už uogynus beveik tokios pat, kaip už pievas. Žmonės net nedeklaruoja dalies uogų, nes žino, kad parama bus menka, o patikrų labai daug. Be to, norintys kiek didesnės paramos priversti meluoti, pavyzdžiui, deklaruoti moliūgų pasėlius“, – aiškina T. Gurskas.
Tačiau tai neatbaido naujokų.
„Iš užsienio grįžę emigrantai, ar jaunimas, kuris iš miesto nori keltis į kaimą paprastai sodina uogynus ir sodus. Gauti paramą sudėtinga. Paprastai investuoja savo jėgas ir renkasi populiariausias kultūras. Lietuvoje tai braškės, šilauogės bei avietės“, – dėlioja Gediminas. Cijūnaitis. gediminosodai.lt savininkas, – „Gudresni imasi kitų kultūrų, nes supranta, kad kai turi daugiau kultūrų lengviau išparduoti derlių ir mažiau priklauso nuo gamtinių sąlygų.“
Jis įvardina ir pagrindinę tokių naujokų klaidą. Tokie žmonės paprastai pradeda nuo hektaro.
Pats ūkininkas prisipažįsta, kad šiemet gervuogių parduoda vos ne daugiau nei aviečių. Be to, keičiasi rinka – žmonės domisi sveikata ir ieško uogų, kurios ne tik desertas, bet ir vaistas, kuriose daug vitaminų ir mineralų.
Tokio ploto pakanka norinti išmokti, be to, ši sritis reikalauja daug rankų darbo. Be to, vartotojai sutinka mokėti daug, tačiau prekė turi būti labai kokybiška. Prastos kokybės derliaus įvežame pakankamai daug.
V. Juodsnukis sako, kad jaunimas turi per mažai patirties ir per daug rizikuoja bei remiasi tik viešai prieinama informacija. Dėl to dažnai nusivilia.
„Be kooperacijos tiek šilauoges, tiek braškes realizuoti bus sudėtinga“, – dėsto V. Juodsnukis.
T. Gurskas skaičiuoja, kad iš brandaus avietyno galima priskinti 10 t ir parduoti po 3–4 eurus už kilogramą. Tačiau jei ruduo bus lietingas, galime prarasti praktiškai visą derlių arba jis bus nekokybiškas. G. Cijūnaitis sako, kad jei gerai išmanysi technologijas, aviečių galima skinti ir 20 t iš hektaro, tačiau tam reikia daug žinių.
„Jaunimui trūksta žinių ir dažnai jie dirba daug, bet nusivilia, nes nėra rezultato. Todėl reikėtų pradėti ne nuo hektarų, o nuo keliolikos arų ir tiesiog išmokti auginti“. – dėlioja G. Cijūnaitis.
T. Gurskas sako, kad reikia domėtis ne tik įprastomis kultūromis, bet ir tokiomis uogomis, kaip aronijos, šaltalankiai, medlievos, šaltalankiai. Pramonei jų reikia, be to, jei, prieš keletą metų svarainius teko užarti, jie iš naujo atgauna pasiūlą ir sukurtos naujos veislės, kur uogos daug didesnės.
„Šiandien nesirinkčiau juodųjų serbentų ir šilauogių. Visa kita įdomu“, – rinkos perspektyvas įvardina T. Gurskas.
