Tokiu ūkininkavimu Panevėžio rajone susidomėjęs advokatas Laurynas Samoška jau dabar tonas riešutų parduoda tokio sviesto gamintojams Lietuvoje.
Netradicinė idėja
Nors lietuviškų lazdynų riešutų paklausa šalyje šiuo metu smarkiai viršija pasiūlą, retas ryžtasi riešutininkystės verslui. Tokiu ūkininkavimu Panevėžio rajone pirmasis susidomėjo 29-erių Laurynas Samoška. Advokatu dirbantis rajono gyventojas po poros metų tikisi gana neblogo papildomo uždarbio.
L. Samoška – jaunas teisininkas, neįsivaizduojantis laisvalaikio be gamtos. Jis vadovauja Maženių medžiotojų būreliui, o prieš kelerius metus sukūręs šeimą pradėjo galvoti, kad norėtų daugiau laiko skirti kaimui, žemei ir jos gėrybėms.
Taip tikram miestiečiui iš Panevėžio ir jo žmonai kilo idėja užsiimti dar ir ūkininkavimu. Jauna šeima iš pradžių galvojo tik apie netradicinį ūkį.
„Grūdų rinka Lietuvoje jau gana pilna, norėjosi rasti ne tokią populiarią alternatyvą. Taip prieš porą metų sugalvojome auginti lazdynus“, – pasakoja L. Samoška.
Riešutai kaip kiaušinis
Šiandien Samoškų kuriamoje sodyboje Maženių kaime jau 13 hektarų užima dar gana jauno riešutyno plantacija. Joje želia kol kas nedideli, iki pusantro metro aukščio, lazdynų sodinukai. Eilėse tarp jų – nuolat šienaujama pieva, ji įrengta taip, kad būtų patogu važiuoti tokiam ūkiui reikalingai technikai.
„Šioje vietoje kadaise buvo kaimo ūkio transporto stovėjimo aikštelė. Kai ją nupirkau, visa teritorija skendėjo krūmuose. Išvalęs nusprendžiau kurti čia sodybą: dabar statome pirtelę, padidinome tvenkinį, vėliau atsiras ir gyvenamasis namas. Aplink kiemą jau dabar driekiasi jaunas, užpernai sodinti pradėtas riešutynas. Atlikau ir žemės taršos tyrimus – po buvusios infrastruktūros dirva mano sodinukams neturėtų kenkti“, – pasakoja ūkininkas.
L. Samoškos plantacijoje dabar veši 5000 kelių veislių lazdynų. Jų riešutai dydžiu ir kokybe gerokai skiriasi nuo laukinių. Kai kurių rūšių riešutai subręsta net iki kiaušinio dydžio.
Lazdynų sodinukus panevėžietis pirko Lenkijoje, dalį įsigijo iš žinomų Lietuvos sodininkų.
„Lenkijoje riešuto medelis kainuoja apie tris keturis eurus, Lietuvoje – trigubai brangiau. Mūsų šalyje ši ūkio šaka dar neišplėtota, didesni laukai lazdynų plyti tik prie Kauno, Panevėžio rajone tokių riešutynų, be manojo, rodos, ir nėra. Bet poreikis tokiai produkcijai – tikrai nemažas“, – tvirtina L. Samoška.
Parduoti – ne bėda
Iš savo jauno ūkio teisininkas šiemet pirmą kartą ėmė rimtesnį derlių – prieš savaitę surinko apie toną riešutų. Juos iš panevėžiečio urmu nupirko riešutinio sviesto gamintojai iš Švenčionių. Jie ūkininkui mielai mokėjo po 6 eurus už kilogramą. Turguje ši kaina galėtų siekti ir 10 eurų, o už ekologiškai augintų riešutų kilogramą pirkėjai kloja ir iki 15 eurų.
„Turguje stovėti neplanuoju. Supirkėjai iš manęs galėtų paimti per kartą 50 tonų. Taigi dėl realizacijos problemų nebūtų. Kitais metais turėčiau pririnkti jau kokias penkias tonas riešutų“, – džiaugiasi L. Samoška.
Gero derliaus iš lazdynų plantacijos ūkininkas tikisi jau po poros metų. Subrendusi giraitė, anot jo, iš hektaro duoda po dvi tris tonas riešutų.
O kol kas šeimininkui reikia palaukti ir nemažai padirbėti. Riešutynas, anot jo, reikalauja ne tik nemažų investicijų įrengti, bet ir rimtos priežiūros.
„Neskaitant žemės kainos, įkurti riešutų plantacijos hektarą atsieina du - tris tūkstančius eurų. Pasodintus jaunus medelius vėliau reikia nuolat ravėti, mulčiuoti, šienauti tarpus. Kai jie užaugs dideli, tokių darbų liks mažiau. Turiu ir specialios technikos, bet kol ūkis jaunas, jis daugiausia reikalauja rankų darbo“, – aiškino Laurynas.
Be to, lazdynai mėgsta drėgmę, todėl norint gero derliaus pastarąsias vasaras ūkininkui savo plantaciją teko nuolat laistyti.
„Pastaruosius metus vyraujančios šimtmečio sausros mus tiesiog įkalino riešutyne su laistymo darbais. Bet jei paliksi gamtai tvarkytis, nieko ir nebebus. Visi žino, kad laukiniai lazdynai dėl nepalankių sąlygų ne kasmet duoda derlių, o mes stengiamės riešutų užauginti kiekvieną sezoną. Reikia ir trąšos šiems augalams“, – tvirtino panevėžietis.
Perprato gudrybes
Dėmesio riešutynas reikalauja ir dėl ligų bei kenkėjų profilaktikos. Tam ūkininkas savo giraitę purškia specialiomis priemonėmis, o nuo laukinių žvėrių jaunus medelius saugo metalinė tvora.
„Sunku atsiginti stirnų, kiškių. Jie čia pasirodo labai gerai įmitę. Esu medžiotojas, bet vis gaila tų prašalaičių, kol kas bandau kovoti tvora“, – šypsosi L. Samoška.
Jis pripažįsta: kurdamas riešutyną neišvengė ir klaidų. Tik plėsdamas plantaciją ir trečią kartą sodindamas lazdynus, ūkininkas pradėjo suprasti, kaip auginti tokius augalus.
„Labai svarbu gerai suplanuoti eiles, kad paskui būtų patogu tarp jų dirbti ir su technika. Radau ir tam tikrų gudrybių derlingumui pagerinti – internete pamačiau, kaip vienas sodininkas birželį šiek tiek įlaužia jaunus ūglius, juose susiformuoja žirginiai ir subręsta riešutai. Tai man irgi pasitvirtino“, – pasakoja jaunas ūkininkas.
Plėsti jau pasodintą riešutyną, anot jo, nebe taip sunku ir brangu. Ūgtelėję krūmai leidžia iš šaknų naujus ūglius, juos galima dauginti atlankomis.
Ar dar smarkiai didins ūkį, miestietis nežino, bet tvirtai nepažada tam atiduoti viso savo laiko.
„Mano pomėgis išaugo į verslą. Esu advokatas ir nežinau, ar visa galva nersiu tik į ūkį. Bet atsipalaiduoti po įtampos darbe jis tikrai padeda, čia mažiau skubos, bėgimo ir nerimo. Nuosekliai dirbi – ir lauki pirmųjų riešutų“, – dėl papildomo triūso nesigaili Laurynas.
Jo žmona, administracijos darbuotoja, dabar augina vaikus. Vieną dieną šeima šalia lazdynų giraitės žada turėti ir gyvenamąjį namą, sodą, kur kurs jau tikro kaimo buitį.
Plačiau skaitykite čia.
