Jei kas anksčiau būtų pasakęs, kad jie, didmiestyje gimę ir augę, kada nors valdys 4-is hektarus žemės ir augins avietes, gervuoges, šilauoges, valgomojo sausmedžio, putino uogas, šermukšnius, klaipėdiškiai tikriausiai būtų tik nusijuokę iš tokio pokšto. Bet viskas susiklostė būtent taip, nors buvo nei planuota, nei sapnuota. Ir dabar Mažonai prisistato kaip ūkio „A'vietinė“ šeimininkai.
Vietoj technikos – keturios darbščios rankos
Šiuo metu Mažonai Giliogiryje šeimininkauja jau dviejose sodybose. Viena šalia kelio, kita – atokiau, pamiškėje. Dalyje valdomos žemės augina uogas, kitą dalį yra išnuomoję ūkininkaujančiam kaimynui. Sako, turi planų ateity plėstis, tačiau įvykių neskubina, mat po ūkį sukasi tik dviese. Kartais padėti kimba ir dukra arba Mariaus sesuo su šeima, tačiau pagrindinius darbus nudirba sutuoktiniai.
„Va – patikimiausia mūsų technika“, – juokiasi abu, rodydami į vienas kito rankas. Ir tai visai ne pokštas, mat vienintelė įranga, kurią juodu turi, yra žoliapjovė. Kai ruošiasi sodinti naujų uogakrūmių, į pagalbą pasikviečia kaimyną su traktoriumi, bet paprastai išsiverčia patys.
Ir kuriasi savom lėšom, mat jų ūkis dar per mažas pretenduoti į kokią paramą. „Nepatenkam net į smulkiųjų ūkių kategoriją. Esam toks mikro darinys“, – sako.
Pirmieji daigai – iš Aukštadvario
Paklausti, nuo ko prasidėjo jų ūkis, abu ima pasakoti, kad sykį, kai jau turėjo pirmąją sodybą, jiedu apsilankė pas Giedrės pusseserę Aukštadvaryje, Trakų rajone. „Ji sako mums – vaišinkitės, o mums taip keista – iš kur avietės rugsėjo pradžioje? Žinot, mes tokie miestiečiai – nuo asfalto, nelabai gaudėmės, kas ir kaip. Tada ir išgirdome, kad yra toks dalykas kaip remontantinė avietė, kuri tik rudenį dera. Nuėmus derlių, reikia nupjauti iki pat žemės. Kai jau patys pasisodinom jų, būdavo, kad važiuojantieji pro šalį sustoja, lipa per griovį ir eina klausti, kas čia pas mus auga, kad vasarą bujoja, o žiemą tuščias laukas lieka“, – pirmuosius žingsnius uogų ūkio link prisiminė moteris.
Būtent iš Aukštadvario į Giliogirį parkeliavo pirmieji šimtas remontantinių aviečių sodinukų. Jiems gražiai užaugus ir ėmus plėstis, Mažonams kilo mintis – o gal čia lemta būti uogų ūkiui?
„Atsodindavom vis daugiau ir daugiau. Iš pradžių savo reikmėms, vėliau – giminėms ir draugams. Po to pamatėm, kad ir kiti ėmė prašyti, tai ir nutarėm – reikia plėstis.“
Žinant, kad Lietuvoje tarp populiariausių uogų šiuo metu – braškės, lankantis Mažonų ūkyje, akys nejučia ima ieškoti jų lysvių. „Bandėm auginti ir jas, bet nusprendėm, kad ne mūsų nuogarom“, – prisipažįsta Marius.
„Rinkomės tokias kultūras, kurių nereikėtų dažnai atsodint. Braškių daigus reikia keisti kas 4-erius metus, o šitą pasisodinai – ir turėsi 12 metų“, – vyrui antrina Giedrė, rodydama nuo uogų gausos linkstančių gervuogių šakas.
Šiemet šių uogų užderėjo kaip niekad gausiai. Tiesa, jos dar noksta, bet jau dabar matyti, kad uogos bus tiesiog neregėto dydžio, kai kurios – kone sulig nykščiu.
Pamiršo kelią į vaistinę
Geras šiemet buvo ir vasarinių aviečių derlius. Tik šermukšnių, putinų ir sausmedžio uogų, taip pat šilauogių dar teks palaukti metus kitus, nes uogakrūmiai dar nedideli.
Mažonai sako planuojantys spausti šių uogų sultis. Kai kurias receptūras patys jau yra išbandę ir atradę nemažai derinių. Antai kartokos putino uogų sultys, sumaišius jas su saldžiu gervuogių sirupu, puikiai tinka arbatai ruošti. O šermukšnio sultys tinkamos maišyti su bet kuriomis kitomis.
Šiuo metu Europoje plinta „supermaisto“ terminas, kuriuo įvardinami visi itin daug vertingųjų savybių turintys produktai. Tarp jų – ir visos Mažonų auginamų uogų rūšys. Tik, kaip sako sutuoktiniai, žmonės dar mažai žino, kuo šios uogos naudingos ir kaip jas vartoti, ką iš jų galima pasiruošti žiemai.
Ir šypsodamiesi priduria, kad patys jau atrado šių gamtos dovanų vertingąsias savybes. Džiaugiasi, naudojasi jomis ir vaistinės durų nebevarsto – praktiškai viską, ko reikia organizmui, randa savo ūkyje.
Derlius – tiesiai į namus
Užpernai, registruodami savo ūkį, klaipėdiškiai jam sugalvojo „A'vietinės“ pavadinimą. Taip gražiai į vieną junginį suguldė pagrindinės jų produkcijos – aviečių – pavadinimą ir žinią, kad visos uogos užaugintos čia – vietoje.
Giedrė sako pastarąjį faktą labiausiai ir norėjusi pabrėžti, nes visi pirkėjai pirmiausia to ir teiraujasi – ar uogos lietuviškos?
„Šito klausia net tada, kai pasistatom staliuką prie kelio ir uogomis prekiaujame čia pat. Tada sustojusiesiems rodom – žiūrėkit, va, ten ir auga.“
Vis dėlto didžioji dalis sutuoktinių užaugintų uogų iškeliauja į pirkėjų namus. Mažonai pristato jas pagal užsakymus, daugiausiai į Klaipėdą, bet turi pirkėjų ir Rietave bei Plungėje.
„Turim jau susiformavusį klientų ratą. Paprastai tie patys žmonės kreipiasi kasmet vis iš naujo. Savaitgalį surenkam, kas per savaitę užderėjo, ir sekmadienio vakarą išvažiuojam į Klaipėdą. Yra, kas paima po 15 ar 20 kilogramų. Būna, jog nusiperka sau, kitą kartą skambina, kad reikės jau daugiau, nes nori dar ir broliai ar sesės, kaimynai, tėvai ar vaikai su anūkais. Arba, žiūrėk, nuveži pagal užsakymą į kokį miestelį, o kitą savaitę iš to miestelio sulauki jau 5-ių ar 6-ių užsakymų“, – pasakoja Marius, dar kartą patvirtindamas seną tiesą, kad geriausiai reklama sklinda iš lūpų į lūpas.
O kalbėdami apie ateities planus klaipėdiškiai atskleidžia svajojantys vystyti vadinamąjį uogų turizmą – kviesti žmones, ypač šeimas su vaikais, atvykti į jų sodybą praleisti pusdienį ar net visą dieną, prisiskinti uogų, pabūti gryname ore, paiškylauti.
Šią idėją nusižiūrėjo iš fermų Anglijoje. Tik ar prigis ji mūsuose – dar neaišku, mat dažnas dėl laiko stokos pageidauja, jog ūkininkas jam produkciją atvežtų prie durų. Bet yra ir tokių, kurie net virpa iš malonumo, galėdami uogų prisiskinti patys.
Klaipėdiškių pamėgtas kraštas
Vis dėlto uogų ūkis Giliogiryje nėra pagrindinis Mažonų užsiėmimas ir pragyvenimo šaltinis. Klaipėdoje jie turi įmonę, užsiimančią didmenine alyvos transportui, pramonei ir žemės ūkiui prekyba. Ir šioje srityje sukasi abudu, ranka rankon: Marius vadovauja įmonei, Giedrė tvarko buhalteriją.
Rietavo pusėn šeima suka savaitgaliais, kartais, kai darbų susikaupia itin daug, ir vakarais. Abu prisimena, kad nusipirkę čia pirmąją sodybą su dideliu nustebimu atrado, kad šiose vietose kuriasi itin daug klaipėdiškių. „Vietiniai juokiasi, kad čia baigia visa Klaipėda suvažiuoti“, – sako ūkio šeimininkė.
Jiedu netruko išsiaiškinti ir tokią šių kraštų populiarumo tarp uostamiesčio gyventojų priežastį. Pasirodo, vienas iš šių apylinkių kilęs nekilnojamojo turto agentas Klaipėdoje atidarė savo įmonės filialą ir tarp klaipėdiškių gerai pareklamavo parduodamas savo gimtųjų kraštų sodybas.
Tačiau naujakuriai čia priimami svetingai. Mažonai sakė jaučiantys Rietavo turizmo ir verslo informacijos centro globą bei esantys dėkingi šiai įstaigai už suteiktas ūkio vadybos žinias, kvietimus dalyvauti įvairiuose renginiuose, mokymuose.
Mokėsi iš savo klaidų
Nors Mažonai ūkininkauja nebe pirmus metus, save vadina tikrais miestiečiais, augusiais ant asfalto. Kaimas buvo pažįstamas tik iš vaikystės vasarų, praleistų pas senelius.
„Mano mama iš Kulių kilusi, ten – ir tetos, dėdės. Vaikystėj tikrai matėm ir žinojom, kas tas kaimas yra. Ir laukėm, kada galėsim iš miesto ištrūkti. O kai dairėmės sodybos, buvo pasiūlytas sklypas kolektyviname sode šalia Klaipėdos. Bet vyras pasakė – niekada. Ir vėl tarp kaimynų. Nebus net kur įsibėgėti“, – prisiminė Giedrė.
Pasak jos, svarbiausia, kad jos nuomonė buvo lygiai tokia pati kaip ir vyro. Taip jie atsidūrė Giliogiryje.
O apsisprendę imtis uogininkystės, mokėsi... iš savo klaidų. „Aišku, skaitėm ir literatūros, ir su kitais augintojais daug bendravom, bet vis tiek sugebėjom prisidirbti visokių nesąmonių. Va, čia vienas iš nepavykusių mūsų projektų“, – sako Marius ir mosteli ranka į nemažą vos per sprindį kitą nuo žemės tepasistiebusių avietynų plotą. – Pas kitus ši veislė labai gražiai bujoja, o pas mus neauga ir viskas. Nors tu ką.“
Prieš atsisveikinant klausiu Mažonų, ką jie patartų kitiems, kurie galbūt taip pat svarsto imtis panašios veiklos – ar verta pradėti?
„Jei esi nusiteikęs rimtai dirbti, tada tikrai verta. O jei galvoji, kad pasodinsi ir imsi laukti, kada jau galėsi tempti uogas kibirais, geriau net nepradėk“, – įsitikinę pašnekovai.
