Galbūt tai skaičiuojantys ir investuojantys miestiečiai, kurie tokį ūkininkavimo būdą vertina tik kaip saugią investiciją. Apie tai kalbamės laidoje Delfi 11.

„Kalbant apie statistiką, mes neturime bendro vaizdo ir nesame duomenų sudėlioję į atskiras lentynas, realiai nežinome, kas ten vyksta“, – pripažįsta Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas ir sako, kad tendencija kai mažas ūkis tik papildomos pajamos, bet ne pragyvenimo šaltinis, normali ir panaši tendencija yra visoje Europoje.

S. Daniulio duomenimis, Bavarijos (Vokietija) regione yra 1700 ūkininkų ir tik 30 ūkių dirba ištisus metus ir iš to pragyvena. Visiems kitiems tai tik papildomos pajamos. Žmonės dirba kitur.

Iš kitos pusės asociacijos vadovas pastebi, kad ūkininkų pajamos nėra mažos, nes jei 20 ha ūkis užsiima augalininkyste per metus iš tokio ploto, jei užsiima mažai laiko reikalaujančiu javų auginimu, uždirbama keletas tūkstančių eurų. Tačiau jį prižiūrintis žmogus dirba tris savaites per metus. Tikėtis, kad dirbant tris savaites pavyks iš gautų pajamų gyventi likusius 11 mėnesių sudėtinga. Todėl ir Lietuvoje plinta modelis, kai nedidelis ūkis yra tik papildomos pajamos, o žmonės turi nuolatinį darbą. Nesvarbu kuo, ar gaisrininku, ar taksi automobilio vairuotoju.

„Visiems draugams miestiečiams sakau, kad žemė labai stabili investicija ir miesto žmonių valdomi 20–40 ha ūkiai gali egzistuoti. Kol kas tokį modelį stabdo tik tai, kad mes, senieji ūkininkai, nesame išvystę paslaugų sektoriaus. Panašiai vyko Danijoje, kur žemę buvo uždrausta nuomoti, savininkas ją privalėjo dirbti ir samdė ūkininkus. Pas mus, dalinant paramą technikai buvo įtraukta nuostata, kad ją galima naudoti tik savo ūkyje ir paslaugų sektoriaus plėtros nebuvo“, – tendencijas įvardina S. Daniulis.

Jo skaičiavimu, norint padoriai gyventi ir išlaikyti šeimą vien iš ūkininkavimo reikia 150 hektarų žemės ir 70 gyvulių. Tai riba kai dar nereikia samdyti žmonių, kas labai sumažina pelningumą. Užtenka šeimos narių/

„Lietuvos bėda, kad visi mes ūkininkai galvojame, kad esame labai stiprūs ir kiekvienas galėsime sukurti pieno perdirbimo, ar mėsos išpjaustymo cechą ir daug investuojame. Tačiau mes nesuvokiame, kad mes tokie maži bendroje rinkoje, kad konkuruoti su koncernais negalėsime“, – kodėl supirkimo kainos mažesnės nei Vakaruose aiškina S. Daniulis.

Gintautas Migonis, mėsinių galvijų ūkio savininkas, sako, kad realia padėtis kitokia nei skelbia statistika. Dauguma deklaruoja po 1–2 ha, realus vidutinis ūkis bus apie 50 ha, o vidutinis aktyvus ūkis 150 ha. Tokio dydžio ūkis su 50–60 galvijų gali atnešti 3 tūkst. eurų pajamų per mėnesį ir iš to gali pragyventi šeima.

„Kalbant apie 20 ha, iš tokio ploto galima pragyventi pasirinkus kryptį. Turime kolegų, kurie augina braškes keliuose hektaruose ir puikiai prisiduria prie atlyginimo, nes dirbti reikia tik porą mėnesių, tačiau kitą metų laiką reikia dirbti kituose darbuose“, – aiškina G. Migonis.

Alberto Gapšio, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto eksperto duomenimis, iš 20 ha augalininkystės ūkio, jei jis yra derlingose žemėse, galima gauti, įskaičiavus tiesiogines išmokas, virš 10 tūkst. eurų pajamų ir uždirbi nuo 6 tūkst. eurų per metus.