Kaip pati sako, buvo asfalto vaikas, bet trylikos metų pravėrusi žirgyno duris iki šiol negali jų užverti. Nes kai po tavimi suvirpa 500 kilogramų raumenų, net ir patys droviausieji pasijunta pasaulio valdovais.

Užteko vieno žvilgsnio

Ar savaitgalis, ar įprasta darbo diena, Daivą Zavadskienę galima rasti netoli Panevėžio esančiame Molainių žirgyne, kurį prieš penkiolika metų kartu su vyru įkūrė pačių rankomis. Šiuo metu čia gyvena septyni gražuoliai žirgai, o juos moteris vadina savo vaikais. Ne tik iš didelės meilės, bet ir todėl, kad šie, kaip vaikai, labai mėgsta išdaigas ir žaidimus. Prie tokio ūkio tenka dirbti neskaičiuojant nei valandų, nei jėgų. Ir visai nesvarbu, ar kaitina saulė, ar merkia lietus. O kur dar varžybos ar neįprasta hipoterapija. Tačiau D. Zavadskienė savęs neįsivaizduoja niekur kitur. Jos veikla jau tapusi gyvenimo būdu, kaip sakoma, kai randi mėgstamą darbą, net pamiršti, kad jį turi.

Panevėžietė dar būdama paauglė žinojo, kad gyvenimą susies su gyvūnais ir taps veterinarijos gydytoja. Ji – tikras miesto vaikas Net neturėjo močiučių kaime, kur galėtų leisti vasaros atostogas. Tačiau per vieną kelionę prie kelio pamatytas darbinis arklys savotiškai apvertė gyvenimą.

„Užaugau mieste, bet gyvūnai visuomet mane labai traukė. Kažkada važiuodama kaime pamačiau prie kelio pririštą arklį. Užteko jį paglostyti, kad suprasčiau, jog noriu atsiduoti žirgų sportui. Tą prieraišumą ir meilę gamtai tiesiog turi arba ne: vieni labiau jaučia augalus, kiti būna linkę į techniką, o mane traukė gyvūnai“, – pasakojo žirgininkė.

Dviguba atsakomybė

Taip sutapo, kad tuo metu Daiva rinkosi sporto būrelį, kur galėtų išlieti energiją ir kartu būtų labai įdomu. Vos tik pamačiusi, kad tuomečiame Staniūnų žirgyne vyksta treniruotės vaikams, nieko nelaukdama ten užsirašė. Toks dukters pasirinkimas mamai ne itin patiko, tačiau žirgininkystės aistra užsidegusios paauglės tikriausiai niekas nebūtų atkalbėjęs.

„Kaip ir visiems vaikams, taip ir man, norėjosi eiti lengvesniu keliu, o žirgų sportas toks ir pasirodė. Labai paprastas, lengvas ir gražus – atsisėdi žirgeliui ant nugaros ir jis tave tiesiog neša. O iš tiesų tai labai sunkus darbas, reikalaujantis daug atsidavimo, fizinės jėgos ir ištvermės, nes tenka dirbti ir už žirgą. Turi prisiimti dvigubą atsakomybę – pasirūpinti pirmiausia žirgu. Tik sveikas ir sotus, saugiai vedamas, saugiai neš ir raitelį“, – kalbėjo panevėžietė.

Pajuto dantų stiprumą

Pirmasis krikštas žirgyne D. Zavadskienės neišgąsdino. Iki šiol ji pamena savo pirmąjį Hanoverio veislės žirgą, kuris visiems naujokams surengdavo savotišką išbandymą. Ristūnas visus naujus raitelius apkandžiodavo ir iškišdavo liežuvį.

„Žinoma, visi prapliupdavo juoktis, tad jis dar smarkiau pradėdavo kandžiotis. Skaudėdavo tie krimstelėjimai, bet būdavo smagu, kai jis taip juokingai iškišdavo liežuvį. Paskui išmokau su juo susitarti“, – pamena žirgininkė.

Daivos Zavadskienės žirgynas
Foto: Sekundė.lt

Liga visam gyvenimui

Pamėgus žirgų sportą, ilgų dvejonių, kuriuo profesiniu keliu toliau eiti, nebuvo – baigusi mokyklą Daiva įstojo į Lietuvos veterinarijos akademiją Kaune, kur tęsė žirgų sportą. Vėliau baigė ir žirgininkystės verslo darbuotojo specialybės mokslus profesinėje mokykloje.

„Jau vaikystėje žinojau, kad savo gyvenimą siesiu su gyvūnais. Ne tiek sporto srityje, kiek apskritai rūpinsiuosi gyvūnais. Septintoje klasėje buvau apsisprendusi mokytis veterinarijos. O tai, kad likau žirgų sporte, pats gyvenimas sudėliojo. Realybė tokia, kad kas rimčiau užsiima šiuo sportu, taip lengvai jo nebepaleidžia. Tai jau kaip liga. Taip, tai vienas brangiausių sportų, bet ko nepadarysi dėl šių vaikų“, – šypsosi D. Zavadskienė.

Čia pat priduria, kad žirgai net ne vaikai, o kūdikiai, nes reikalauja nuolatinio dėmesio ir priežiūros. Nors žirgyne dirbanti ji tik viena, sutuoktinis daugiau rūpinasi pašarais ir ūkiniais reikalais, tačiau į pagalbą visuomet atskuba ir kiti šeimos vyrai – trys jau suaugę sūnūs, iš jų tik vidurinėlis susidomėjo žirgų sportu – mamos įkandin yra nuskynęs ne vieną pergalę.

Hierarchijos geriau nepažeisti

Nors pagal specialybę D. Zavadskienė ir nedirbanti, tačiau įgytos veterinarijos žinios labai praverčia žirgyne. Anot moters, įgyvendinti svajonę turėti nuosavą žirgyną padėjo pats gyvenimas. Kartu su vyru, taip pat veterinaru, turėjo užtektinai žinių ir technikos pašarams ruošti, be to, netoli Panevėžio paveldėjo žemės, tad surizikavo ir dabar tuo labai džiaugiasi.

„Čia buvo senelių žemė, pagalvojome, kodėl gi ne žirgynas? Aš daugiau rūpinuosi žirgais, o vyras – ūkiniais reikalais. Jeigu reikia kur nors išbėgti, šeimyniškiai kuo puikiausiai pavaduoja mane“, – pasakoja D. Zavadskienė. Anot jos, žirgai, kaip ir žmonės, turi savo charakterį, temperamentą, tad prie kiekvieno tenka rasti vis kitą priėjimą.

Labai svarbu nepažeisti jų hierarchijos. Kaip paaiškina žirgų mylėtoja, kai žirgyne yra daugiau ristūnų, pirmiausia iš arklidžių reikia išvesti stipriausią. Lygiai taip pat jį pirmą reikia parvesti į aptvarą: lyderis visur turi būti pirmas.

„Jeigu sumaišei hierarchijos tvarką, lauk bėdos“, – šypsosi žirgininkė.

Kad tai ne šiaip žodžiai, nesunku buvo įsitikinti – šeimininkei išvedus ramiausią kumelaitę, kiti savo garduose ėmė nerimti, prunkšti, trypti ir kitaip bandyti atkreipti į save dėmesį. Anot žirgų elgseną jau perpratusios D. Zavadskienės, hierarchiją ristūnai išsikovoja pagal fizinį ir psichologinį stiprumą.

Daivos Zavadskienės žirgynas
Foto: Sekundė.lt

Žirgas gali būti ir visai nedidelio ūgio, bet bjauraus charakterio, tada ir aukštesnę hierarchiją užsitarnauja. Kai atsiranda naujas gyventojas, jam surengiami savotiški tikrinimai. Ir šios hierarchijos geriau nepažeisti nei patiems žirgams, nei jų augintojams.

Pavyzdžiui, jeigu prie vandens pribėga keli žirgai, pirmiausia atsigerti gali tas, kuris pagal hierarchiją yra aukštesnis. Įvairūs pasistumdymai ir pasispardymai – natūralus hierarchijos formavimosi procesas.

„Jeigu šeimininkas sumaišo šią hierarchiją, jie gali pulti vienas kitą. Dėl to stengiamės laikytis jų bendravimo taisyklių, kad nenutiktų nenumatytų dalykų. Ši hierarchija leidžia stebėti ir žirgų sveikatą – jeigu pamatysi, kad jis nukrito žemiau, vadinasi, žirgas pasiligojo. Žirgų gyvenimas – kaip karščiausia meksikiečių melodrama – nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis“, – juokiasi D. Zavadskienė.

Žmogui netarnaus

Žirgų augintoja šypsosi, kad ristūnai – labai protingi gyvūnai, bet jų intelektas – kaip trejų metų vaiko. Jie labai išdidūs, todėl žmogui niekada netarnaus.

Šuniuką galima prisijaukinti ir dresuoti įvairiais skanėstais, o su žirgais taip lengvai išsisukti neišeis.

„Žirgai gali daug ką daryti, bet jie žino, kad neprivalo. Ristūnas už skanėstą tikrai netarnaus. Per jėgą irgi nieko nelaimėsi, tik gudrumu: jeigu nori kažko pasiekti, turi daryti pats. Gali jį išmokyti daugelio dalykų, bet žmogui jis niekada netarnaus“, – svarbiausias dresūros pamokas įvardija žirgyno savininkė.

D. Zavadskienės teigimu, reikia nepamiršti, kad pusę tonos ir daugiau sveriantis gyvūnas yra labai baikštus. Išsigandęs jis gali imti bėgti, o gindamasis – įspirti, tad ir nenorėdamas gali užgauti ar sužaloti žmogų.

„Reikia tik ilgiau stebėti jų gyvenimą, kad galėtum juos suprasti iš kūno judesių, elgsenos, net ausų kryptis, povyza, pasisukimas labai daug ką pasako apie gyvūno nuotaiką ir galimą elgseną“, – tvirtino Daiva.

Keturkojės asmenybės

Jeigu žirgas nuolaidaus charakterio, su juo susitarti paprasčiau. Kitu atveju teks gerokai pažaisti, kol pavyks prisijaukinti. Skubos čia negali būti. Paprastai užtenka ilgiau pabūti su žirgu ar pajodinėti, kad būtų galima pamatyti jo charakterį ir temperamentą, kuri atsineša jau gimdamas. Ar bus čempionas, priklauso ir nuo fizinių duomenų, sudėjimo, eksterjero. O visa kita – tik auklėjimo rezultatas.

Todėl pradedantiems raiteliams niekada neduodamas jaunas, energijos neturintis kur dėti ir nenuspėjamas žirgas. Kad D. Zavadskienės auginami žirgai – tikros individualybės, rodo ir jų skirtinga elgsena išvydus nepažįstamuosius – vieni pradeda prunkšti, viliodami ateiti arčiau, kiti atsuka nugarą, duodami suprasti, kad draugystės nepageidauja, o treti iš malonumo net persikreipia, kai kas paglosto pakaklę. Vieną ristūną vaikai net praminę senu bambekliu, mat šis mėgsta vienatvę ir jeigu ją kas sudrumsčia, ima skleisti įvairius garsus.

„Jaunas žirgas paprastai būna ir mažiau nuspėjamas, nors pasitaiko ir išimčių, kai gyvūnas iš prigimties ramus ir paklusnus. Tai labai individualu. Bet būtent tie karšti, impulsyvūs nenuoramos yra labai smalsūs ir su didžiausiu užsidegimu dalyvauja varžybose. Jie greiti, stiprūs, bet, kaip ir trejų metų vaikai, nori žaisti, dūkti“, – šypsosi žirgų augintoja.

Daivos Zavadskienės žirgynas
Foto: Sekundė.lt

Išdykėlė net skląstį atsidarydavo

Viena iš žirgyno sienų išpuošta medaliais ir taurėmis, tačiau jų D. Zavadskienė neskaičiuoja. Jos teigimu, į varžybas važiuojama ne dėl medalių, nors gauti juos tikrai malonu. Kartais vykstanti tik tam, kad jauną eržiliuką ar kumelaitę pripratintų prie naujos aplinkos, jog šie pajustų azartą ir užsidegimą, nebijotų nepažįstamų žmonių bei kitų ristūnų.

Pasak pašnekovės, su greitai besimokančiu žirgu labai įdomu dirbti, mat šis kaipmat pagauna tempą ir būna itin azartiškas.

„Jauti, kai žirgas jau kone trypia kojomis, kad tik greičiau, greičiau. Tokiems užsidegusiems reikia nuolatinės veiklos ir judesio“, – pasakojo D. Zavadskienė.

Tiesa, kartais tie stropūs mokinukai išmoksta tai, ko visai nereikia. Žirgyne buvo itin gudri kumelė, kuri stebėdama, kaip šeimininkė rakina gardus, išmoko pati atidaryti skląstį – dantimis paimdavo net smulkiausią kištuką. Tik pamačiusi, kad šeimininkai ruošiasi namo, nieko nelaukdama atsidarydavo savo gardą ir pasileisdavo laukais. O kad netektų po miestą gainioti bėglių, žirgų augintojai įrengė net kelias užtvaras.

„Ji žiūri, ką tu darai ranka, ir tada bando tą judesį atkartoti. Tik uždarau duris, ji ir vėl atsidaro. Taip ir žaisdavome“, – šypsosi panevėžietė. Pati D. Zavadskienė dar dalyvauja varžybose, bet vis dažniau kaip trenerė.

Sportinių aukštumų siekia ne tik jos vidurinis sūnus, bet ir treniruojami vaikai. Panevėžietė šypsosi, kad dauguma praveriančių žirgyno duris čia ateina prisiskaitę knygų ar susižavėję romantiniais filmais, kur herojai su vėjeliu ant balno skrodžia laukus. Bet realybė nuo kino juostų ar knygų gerokai skiriasi. O baimę įveikti pavyksta ne visiems.

„Baimė yra nuolat, iš pradžių net paglostyti žirgą baugu, bet įveikus ją jau norisi išmokyti jį vesti, dar vėliau – parisnoti ant ramaus žirgo, kai ir tai tampa nebebaisu, ieškome jauno žirgo ar įdomesnio eržiliuko. Čia visada pageidaujama nuotykių“, – šypsosi D. Zavadskienė.

Plačiau skaitykite čia.