Iki Vilniaus daugiau nei 100 km, o iki kito didesnio miesto 30 km.

„Išarėme ir pievą, tačiau vėliau sužinojome, kad rinktis šią vietą rizikinga, nes ten yra grambuolio lervų. Mums pasakė, kad norint išnaikinti šiuos kenkėjus žemę reikia dirbti penkerius metus, nes jie nemėgsta kai dirva purenama. Kai kurie sodina garstyčius, nes vabalai šio augalo nemėgsta. Chemikalų, kurie padėtų jais atsikratyti, nėra. Išarę išvažiavome uždirbti pinigų ūkiui“, – apie pavojus aiškina Gitana.

Tačiau šeima nusprendė nerizikuoti ir grįžę pavasarį išarė žieminius kviečius, kad tame plote, o ne buvusioje pievoje, sodintų braškes. Daigus siuntėsi iš Nyderlandų specializuotos įmonės, kur šiuo verslu užsiima keletas kartų.

Šeimininkai skaičiuoja, kad išdirbti ir elitiniais daigais užsodinti 40 arų plotą jiems kainavo 7 tūkst. eurų. Normaliai uogos derės ketverius metus. Dar galima palikti penktiems metams, tačiau šis derlius bus skirtas perdirbimui – braškės bus smulkios.

„Žinojome, kad gausime tikrai kokybiškus daigus, nes su jais gali nusipirkti ir ligas bei kitas problemas ir taip užkrėsti visą uogyną. Nerekomenduojama net „prijungti“ daigų iš vietinių ūkių, nebent šiuos ūsus užsiauginote patys. Jei mes norėtume pardavinėti veislinę medžiagą, turėtume gauti sutikimą iš Nyderlandų pardavėjų“, – dėsto Nerijus.

Jie sodino platesnėmis vagomis nei įprasta prie sodybų, nes taip paprasčiau šienauti su žoliapjove. Skynėjams lengviau surinkti derlių. Be to pritrūksta ventiliacijos ir prasideda puviniai.

„Išmėginome agroplėvelę ir paprastą dangą. Balta plėvelė nepraleidžia vandens ir ją galima naudoti tik su laistymo sistema. Tačiau nuo jos atsispindi saulė ir uogos blizgesnės. Juoda agroplėvelę vandenį praleidžia teoriškai galima nelaistyti, nors ir rekomenduojama. Galbūt dėl to, kad juoda spalva traukia šilumą, daigai čia prigijo geriau nei po balta plėvele“, – niuansus aiškina Gitana.

Šeima su derliaus realizavimu problemų kol kas neturėjo, nes, pasak ūkininkų, Lietuvoje uogų dar neužauginama pakankamai ir įvežama daug importinių, su kuriomis galima varžytis.

Jų derlius prasideda antroje gegužės pusėje – šiltnamyje. Iki šiol jie ten augino agurkus, pomidorus, tačiau daržovių realizacija buvo kur kas sudėtingesnė nei uogų. Dabar jie mėgins uogas auginti mini tuneliuose, nes pačių ankstyviausių uogų kaina 70 proc. didesnė nei sezono įkarštyje. Pirmąsias pardavė po 10 eurų už kilogramą. Kol derlius nedidelis, jį išperka iš namų.

Nerijus skaičiuoja, kad norinti iš šios veiklos gyventi, reikia bent hektaro braškių. Kol kas su ūkininkavimu derina samdomus darbus, tačiau samdomas darbas vasarą trukdo, nes pritrūksta laiko ūkiui ir taip negalima gauti visos įmanomos naudos. Kol kas darbo vietos sezono metu atsisakyti jie negali. Patikimų žmonių, kuriuos būtų galima pasamdyti, apylinkėse nėra.

Žmonės mėgina taupyti ir savo rankomis pasigamino plėvelės klojimo aparatą. Pirmą kartą į Ignaliną jis atvažiavo iš Šiaulių ir buvo viena iš didesnių investicijų sudedamųjų dalių.