Kur kas geriau D. Gaigalas žino savo mėsinių galvijų veislę. Iš viso šiuo metu jis augina per 100 gyvulių, rašoma pranešime.
Kvietkučių kaime įsikūręs D. Gaigalas ūkininku tapo iš pašaukimo. Nors gimė ir augo mieste – Ukmergėje – tačiau jis teigia nieko kito be ūkininkavimo daugiau gyvenime veikti ir neteko. Žemės ūkio technologo specialybę įgijęs ukmergiškis ūkį įregistravo dar 1999 m.
„Tai turbūt genetika, nes visi keturi seneliai buvo ūkininkai iš kaimo. Nuo mažens jaučiau trauką kaimui, ten praleisdavau visas atostogas ir vasaras. Tai nebuvo kažkoks apskaičiuotas pasirinkimas. Baigiau Žemės ūkio universitetą [dab. – VDU Žemės ūkio akademija] ir dar studijuodamas pradėjau ūkininkauti senelių susigrąžintoje žemėje“, – pasakojo D. Gaigalas.
Nuo JAV atsiliekam
Jo teigimu, ūkininkauti ekologiškai buvo asmeninis sprendimas – kokybė D. Gaigalui visada buvo svarbiau nei kiekybė, o ambicijos kuo daugiau parduoti ar išmaitinti viso pasaulio ūkininkas sako neturįs. Be to, tokį pasirinkimą lėmė ir praktika svetur. Studijų metais D. Gaigalas turėjo galimybę stažuotis ekologiniame ūkyje Jungtinėse Valstijose.
„Iki tol apie ekologinį ūkininkavimą dar nedaug žinojau. Pasitaikius progai išvažiavau ir pamačiau, kad žmonės gali taip dirbdami gerai gyventi. Nebūtinai tai reiškia, kad jie labai daug uždirba, tačiau gerai jaučiasi taip ūkininkaudami. Kai darai tai, kas tau patinka, tuomet viskas sekasi – ir pinigų užtenka, ir žmonės geri, ir valdžia ne tokia bloga“, – svarstė D. Gaigalas, priduriantis, kad jo ūkis – seniausias ekologinis Jonavos rajone.
Iš Ukmergės kilęs vyras pasakoja, kad nors technika yra visur ta pati ir didesnių darbo principų įžvelgti negalėtų, tačiau pastebėjo, kad ūkininkavimo tradicijos JAV yra labai gilios: „Ūkį, kuriame aš gyvenau, paskutinis arklys paliko dar 4-ame dešimtmetyje. Tuo tarpu man dar yra tekę dirbti žemę su arkliais. Ten visos technologijos atėjo kur kas anksčiau. Mes jau perimame tai, ką yra sukūrę kiti. Be abejo, klimatas ir žmonių požiūris kitoks“.
Kaip sako D. Gaigalas, ekologinis ūkininkavimas JAV buvo populiarus dar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai jis ten lankėsi 1997-1998 m., kai tuo metu pas mus apie tai buvo žinoma tik teoriškai. „Iki dabar žmonėms reikia aiškinti, daug kas vis tiek žiūri kreivai ir vis vien naktim purškia, tręšia. Galbūt kažkada taps norma, bet nereikia per jėgą žmonių versti – kiekvienas gyvena taip, kaip jam patogiau“, – tvirtina D. Gaigalas.
Piktžolės problemų nekelia
Kadangi ūkis ekologinis, piktžoles D. Gaigalas sako naikinantis agrotechnika ir jo ūkyje jau nusistovėjusia sėjomaina. Rodydamas į savo žemės plotus ūkininkas pasakoja, kad vietoje dabar augančių vienmečių dobilų – žaliojo pūdymo – rudenį bus sėjami kviečiai.
„Čia viskas supus, užaugs iš naujo, bus sulėkščiuota, užarta – čia tiesiog nėra sąlygų piktžolėms pasidauginti, nes jos jaunos nupjautos, paskui bus aparta. Su tomis piktžolėmis netenka labai kovoti, jų kažkiek yra visada. Tiesiog kai stengiesi laiku pasėt, laiku nuakėt, jos problemų nekelia“, – pasakoja D. Gaigalas.
Ūkininkas 60 ha plote pamainomis sėja 20 ha kviečių, tiek pat daugiamečių žolių, po 10 ha miežių ir pūdymo, o vėliau visa tai rotuoja. Anot jo, tai leidžia pailsinti žemę, apvalyti ją nuo piktžolių, o pūdymas yra puikus priešsėlis kviečiams.
D. Gaigalo teigimu, ekologinių mėsinių galvijų iš esmės niekam nereikia, jie dažniausiai parduodami kaip įprastiniai, nebent pavyksta eksportuoti – tuomet už tai, jog jie buvo auginti ekologiškai mokamas nedidelis priedas. Jis priduria, kad įvairūs ekologiški mitybos priedai gyvuliams kiek brangesni.
Dirba vienas
Šiemet dirbamos žemės ūkininkas turi 125 hektarus. Nepaisant to, jis savo ūkyje dirba vienas. D. Gaigalas sako savo ūkyje nedarąs tik dviejų darbų – nekulia bei nepjauna javų, mat neturi javų kombaino, ir nevynioja šienainių rulonų, nors šieno vyniotuvą ir turi, tačiau paprašius jam į pagalbą ateina kaimynai.
„Mano toks požiūris į gyvenimą – aš ne konkuruoju, nebent bendradarbiauju, arba nekreipiu dėmesio, jeigu man neaktualu. Čia visiems visko užtenka ir šiaip nėra pykčių nėra buvę dėl žemės dėl dar kažko su kaimynais, – sako ūkininkas.
– Iš tikrųjų dirba technika, o aš jai pavadovauju. Esu tarpinė tarp vairo ir sėdynės. Naujausia mano investicija – dar vienas traktorius, kuriam gavau paramą. Taip pat nauja šienapjovė, kurią planavau įsigyti kitais metais, tačiau sena nebeatlaikė, todėl teko staigiai pirkti kitą. Didelės meilės techninei jų pusei nejaučiu, tad kai pradeda kelti problemų, techniką iškart keičiu. Šiuo metu beveik viskas yra pirkta su parama, smulkesnius įrenginius įsigyju ir pats“, – pasakoja D. Gaigalas.
Augina limuzinus
Šiuo metu D. Gaigalas laiko 105 gyvulius. Dalis iš jų yra mišrūnai, nuo kurių savo gyvulininkystės veiklą ūkininkas ir pradėjo. Tačiau vėliau įsigijo grynaveislius limuzinus – tai Prancūzijoje išvesta mėsinių galvijų veislė.
„Kai rinkausi, prie kokios veislės pereiti, sprendimas buvo tarp herefordų ir limuzinų. Abiejų šių veislių gyvuliai nėra tokie intensyvūs, lengvai veršiuojasi, prie jų nereikia miegoti prižiūrint. Mėgstu kuo mažiau kištis, kad gyvuliai ramiai sau gyventų. Pasirinkau limuzinus, nors tai laikomi gana intensyvia veisle, tačiau jie nėra labai reiklūs ir bent jau tų, kuriuos turiu aš, charakteris geras“, – sakė pašnekovas ir juokauja, kad lygiai kaip su vaikais – kaip išauklėji, taip ir turi ir nė vienas negimsta blogas.
Jis pasakoja, kad daugiau priežiūros galvijai reikalauja tik žiemą. Pas fermoje augančius bulius D. Gaigalas važiuoja ryte ir vakare, o pas besiganančius lauke ūkininkas sako nueinąs „pasilabinti“ – atveža tik gerti, o maisto jie visada turi.
Bandos D. Gaigalas nebedidina. Pirmoje metų pusėje banda natūraliai didėja dėl veršiavimosi, o antrąjį pusmetį ūkininkas visą prieauglį pardavinėja: „Per metus gimsta maždaug 35 gyvuliai – tiek jų ir parduodama. Tad bandos dydis laikosi tarp 80 ir 110 galvijų“.
Dirba ne dėl pinigų
Dėl kainų D. Gaigalas sako nesirūpinantis, mat gyvulių kainos daugiau ar mažiau stabilios. Be to, su realizacija nekyla jokių problemų – ūkininko teigimu, tai kone lengviausiai žemės ūkyje parduodamas dalykas. Tereikia išsirinkti kam paskambinti ir netrukus gyvuliai bus parduoti, o tokių problemų kaip, pavyzdžiui, sandėliavimas, džiovinimas ar valymas auginant grūdus, gyvulininkyste besiverčiantis ūkininkas neturi.
Tiesa, dėl karantino mėsinių galvijų kainos kiek krito, bet kol kas šiais metais D. Gaigalui jų dar neteko parduoti. Tačiau kaip jis pats tikina, kad nors vieni metai geresni, kiti – prastesni, tačiau pinigų visada užtenka.
Didelių karantino pokyčių D. Gaigalas nepajutęs – tik teoriškai žinojo, kad toks buvo įvestas. Apie jį ūkininkui priminė tik reikalavimas dėvėti kaukes važiuojant į parduotuves. Planams ūkio darbuose karantinas neturėjo visiškai jokios įtakos.
„Žinau, kad kainos yra sumažėjusios, tai pinigų bus kiek mažiau, nei buvo pernai, bet tai tik tiek. Nuoširdžiai pasakysiu – jau daug metų nieko nedarau dėl pinigų. Aš jų neskaičiuoju ir man nelabai įdomu, kaip ten išeina. Aš dirbu tai, kas man patinka, o tie pinigai savaime ateina ir man jų tikrai užtenka – kaip matote ir technika nauja, ir namai pastatyti. Niekas man iš dangaus nenukrito, tiesiog užtenka tiek, kiek yra“, – tvirtina ūkininkas.
Laisvalaikiu skaito
Aplinkiniai apie D. Gaigalą atsiliepia, jog tai bendruomeniškas žmogus – jis paremia netoliese esančių Šilų miestelio šventes. Tiesa, tai dar nereiškia, jog jis ir pats jose dalyvauja – D. Gaigalas teigia esąs itin intravertiškas ir mažai bendraujantis.
„Kai manęs paprašo, jokių problemų. Aš pats niekur nelendu ir nesisiūlau, vienas jaučiuosi geriau nei kompanijoje. Didžiausias mano pomėgis – skaityti. Kai vasarą dienos lietingos ir negaliu dirbti, atsiduodu šiam savo pomėgiui. Aktyvaus laisvalaikio nemėgstu. Mano darbas fizinis, tad man laisvalaikio reikia ramesnio“, – teigia ūkininkas ir pastebi, kad aktyviai poilsiauti daugiau mėgsta tie, kurių darbas sėdimas.
Pašnekovas sako paskutinius keletą metų daugiausiai skaito knygas apie psichologiją bei žmonių santykius, o pastaruoju metu paniro į Haruki Murakami literatūrą. „Tai šių metų atradimas, dabar jau skaitau aštuntą jo knygą iš eilės ir skaitysiu toliau, nes jo rašymo stilius ir temos, kuriomis jis rašo, „veža““, – tikina D. Gaigalas.
