Dažnai girdime sėkmės istorijas, tačiau yra keletas aspektų, kurių neįvertinus galima likti prie suskilusios geldos.

Gitana Butavičiūtė ir Nerijus Jockus įsigijo sodybą Ignalinos raj ir grįžo iš emigracijos prieš dvejus metus. Tačiau sodyba Ignalinos raj, nuo kurios iki Vilniaus virš 100 km, o iki kito didesnio miesto 30 km Utenos keliasdešimt kilometrų, ne pirmas jų pirkinys grįžtant į Tėvynę.

Šeima jau turėjo ūkį Zarasų raj., nes dirbdami investavo pinigus į nekilnojamą turtą. Tačiau vieta buvo atoki, žmonės nepažįstami ir nusprendė ją parduoti. Ten tiesiog ūkis prie ūkio, stambūs ūkininkai, plėstis ir konkuruoti nepavyks. Žemės kainos kelis kartus didesnės nei Ignalinoje, be to, įprasta, kad žemės nuomotojas pats deklaruoja plotus ir pasiima pinigus.

Jauni žmonės nusprendė traukti į žmonos tėviškę – Ignaliną.

„Šiaurinėje Airijoje daržovių fabrike dirbome penkis metus – gaminome košes. Išvažaivome su tikslu užsidirbti ir grįžti. Tikslaus plano, ką veiksime neturėjome“, – pasakoja Gitana.

Nerijus prisipažįsta, kad iš karto galvojo imtis kelių šakų, nes klimatas nepastovus ir remtis monokultūriniu ūkiu būtų per daug rizikinga.

„Valdome 27 hektarus. Jei augintume tik grūdines kultūras, pragyventi nepavyktų. Mišrus ūkis, kuriame ir braškės, galima pragyventi. Kartais sako, kad iš vieno hektaro braškyno žmonės gyvena geriau nei iš 100 ha javų“, – pasakoja Nerijus ir sako, kad žmonės pažįstami ir braškes perka tiesiog iš kiemo. Vieta patogi tokiam verslui – šalia judrus asfaltuotas kelias. Be to, jei augini braškes ir jas reikia vežti porą kilometrų žvyrkeliu, jos praras prekinę išvaizdą.

„Jei dirbčiau svetimame ūkyje, tai galbūt spjaučiau ir emigruočiau, bet čia žinai, kad viską kuri sau ir turtą paliksi vaikams“, – sako du vaikus auginantys žmonės.

Kitas bėglys į kaimą Martinas Frolovas, kuris įsikūrė atokiame vienkiemyje Iganlinos raj. Tik šis žmogus į vienkiemį pabėgo ne iš užsienio, o iš Vilniaus.

„Pradžioje taip susiklostė gyvenimas – sudegė namai Vilniuje ir kartu su žmona atsikėlėme į čia, nes jau buvome pradėję statyti šiaudinę pirtį. Po to supratau, kad čia patinka, nes atsiranda vidinė ramybė. Bėgant laikui atsirado ir verslas, iš kurio galima gyventi“, – pasakoja Martinas.

Dabar jis gyvena nuomodamas ir parduodamas keturračius. Jis įvardina ir kitą privalumą – sutvarkyti reikalus savivaldybėje kur kas paprasčiau nei Vilniuje.

Jis pats, dešimt metų dirbęs statybose, dvejus metus statė šiaudinį namą ir po to suprato, kad grįžti į didmiestį nebenori. Ignalinos sav. gyvena jau septynerius metus.

„Visada buvau gamtos vaikas ir man gyvenimas kaime patiko. Vaikystėje esu dvejus metus gyvenęs kaime, lankiau nedidelę mokyklą ir man patiko. Čia ne mano tėviškė, bet kraštas patiko“, – prisipažįsta M. Frolovas.

Aplink sodybą 4 ha ploto ir užsiimti žemės ūkiu miestietis neplanuoja. Čia gyvena kartu su žmona, augina mažą vaiką. Artimiausias kaimynas už 500 metrų.

„Draugai liko Vilniuje, ten dažnai važiuojame, tačiau dabar matau, kad ir draugai, kai patiria ką reiškia gyventi kaime prašo netoliese surasti nuomotis ar pirkti sodybas“, – patirtimi dalinasi žmogus.

Nuo pasaulio jis neatsiskyręs – internetas ir televizorius veikia taip pat, kaip mieste.

Norintiems bėgti į kaimą Martinas siūlo pirmiausia įvertinti svarbiausią aplinkybę – kaip užsidirbsi pragyvenimui. Jis pats prisipažįsta, kad jo krašte darbų paprasčiausiai nėra, arba teks dirbti pas ūkininkus už kelis eurus per dieną ir dėl to teko sukurti savo verslą.