„Gamta mums siunčia įspėjimą. Kaimo žmonės pastebi, kad vandens šuliniuose mažėja, medžiai, kurių šaknys nebepasiekia vandens, džiūsta. Po dviejų metų sausros gruntiniai vandenys stipriai nuseko“, – kas vyksta įvardina Arūnas Svitojus, Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas ir sako, kad jau prasidėjo procesas, kai gręžiniai vis gilėja.

Technologijos mums kol kas gelbsti, tačiau jos nėra panacėja.

„Gruntinio vandens lygis daugelyje Lietuvos vietovių žiemą buvo pakilęs ir artimas vidutiniam daugiamečiui vidurkiui, tačiau kovą – balandį krito. Žemėjimo kreivė panaši į pernai metų pavasarį, tik šiemet vanduo senka lėčiau nei pernai“, – kas vyksta su gruntiniais vandenimis aiškina Giedrius Giparas, Lietuvos geologijos tarnybos direktorius.

Būtent gruntiniai vandenys maitina šulinius ir jų lygis labai skiriasi įvairiuose regionuose. Švenčionyse jis aukštesnis nei pernai, Ukmergės apylinkėse žemesnis ir toliau žemėja. Šiuos skirtumus lemia ne tik lietus, bet ir hidrogeologinės savybės. Pavyzdžiui, ar gruntinius vandenis maitina gilesni vandens sluoksniai, kuriuose lygio kritimo nėra ir jie nereaguoja į sausras. Klimato kaita kol kas paveikė tik paviršinius gruntinius vandenis.

„Jei kritulių truks, vasaros pabaigoje prognozuojame ženklų gruntinių vandens lygio žemėjimą visoje Lietuvoje. Kol kas situacija pakankamai gera. Svarbu, kad būtų daugiau lietaus“, – aiškina G. Ciparas.

Nors kokio gylio Lietuvos šuliniai statistikos nėra, tačiau gruntiniai vandenys pas mus glūdi iki 7 metrų gylyje. Tai vadinamas pirmasis vandeningas horizontas. Buitinio artezinio gręžinio gylis 40-60 metrų.

melioravimas,aplinka,statybos,laukai,ekskavatorius,aplinkosauga,melioracija,kasa

Pokyčiai radikalūs

„Plika akimi matome klimato kaitą. Trys sausrų metai parodė, kad gruntiniai vandenys senka ir reikia kitų melioracijos sistemą. Iki šiol jos tik sausino dirvą, dabar jau reikalingos tokios, kurios galėtų sulaikyti vandenį dirvoje“, – aiškina Kazys Sivickis, Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos pirmininkas.

Melioratorių asociacijos vadovas sako, kad tokia metodika, kai drėgmė dirvoje sulaikoma, pasaulyje nėra naujiena ir seniai naudojama Skandinavijoje bei JAV. Tačiau ne visas senas sistemas pavyks pertvarkyti.

„Paviršiaus nuolydis gali būti iki vieno procento. Jei didesnis jos ekonomiškai neatsipirks. Dzūkijos kalvose ši metodika bus paprasčiausiai per brangi“, – gerų atskiriems kraštams žinių neturi K. Sivickis.

Teks gręžti giliau

Tačiau G. Ciparas sako, kad bendrai vandens mums nepritrūks, nes giliuosiuose sluoksniuose jo pakankamai, tik norint pasiekti vandeningus sluoksnius teks naudoti kitas technologijas – artezinius gręžinius. Jei šulinys išseko geriausia tartis su geologais, nes gali būti, jog arčiau paviršiaus jo tiesiog neliko ir jis greitai nesugrįš. Paprastas šulinio gilinimas nepadės.

„Tokio atvejo, kad išdžiūtų artezinis gręžinys neteko girdėti. Tik vandens lygis jame gali sumažėti keletą metrų, nes jie pasiekia giliuosius sluoksnius, kurie nepriklauso nuo paviršinių vandenų. Tam, kad šis sluoksnis išnyktų turi nutikti globali klimatinė katastrofa. Baimės, kad liksime be vandens nėra“, – prognozuoja G. Ciparas.

Jo duomenimis, iš visų apskaičiuotų išteklių, kuriuos galėtume imti, naudojame 20 proc.

Artezinių gręžinių daugėja – vien 2019 m. užregistruoti 2334 požeminio vandens gavybos gręžiniai. Iš viso jų apie 40 tūkst. Buitiniams vartotojams, sunaudojantiems iki 10 kubinių metrų per mėnesį, vanduo nemokamas.

Dykuma po žeme

Tačiau remtis vien tik giluminiais gręžiniais irgi gali būti aklavietė.

Arūnas Svitojus

„Dalyvavau keliuose vandens problemoms skirtuose kongresuose. Pavyzdžiui, po Meksiko miestu iš pradžių pakako 40 metrų gręžinių, vėliau 60 ir 100. Dabar padėtis tokia, kad iki 100 metrų gylio po megapoliu dykuma. Vandens nebėra ir jie tiesia vamzdžius per kalnus, kad tik spręstų šią problemą“, – aiškina A. Svitojus.

Lietuvoje kol kas taip vargu ar nutiks, tačiau augalininkystės ūkių plėtra jau kelia rimtų bėdų. Dideli monokultūrų plotai skatina dirvų eroziją ir garina gruntinį vandenį. Be to, raškome sovietinės melioracijos, kai dirvas buvo siekiama ne drėkinti, bet sausinti, vaisius. Tada buvo gilios žiemos, įšalas ir drėgmės užtekdavo. Dabar klimatas pasikeitė.

„Grūdinių kultūrų ūkiai duoda asmeninę naudą, tačiau dirvožemis alinamas, neatstatomas, o jis tai vandens, kuris patenka į gruntinius vandenis, filtras“, – pastebi A. Svitojus ir sako, kad nuo mūsų priklauso ar sustabdysime neigiamus procesus. Be to, nuo mūsų priklauso ir tai, ar mes sugebėsime padėtį pakeisti į gera. Pavyzdžiui, pertvarkysime melioracijos sistemą ir išsaugosime dalį vandens.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (42)