Su šiuo žmogumi kalbamės apie tai, kodėl mes, gaudami milžinišką ES paramą, niekada nesugebame konkuruoti su kaimyninėmis šalimis ir kodėl lėšas skirti mokslui kur kas efektyviau nei pirkti traktorius.

– Kaip lenkams, kurie kaip ir mes gauname ES paramą, pavyko pakeisti pienininkystės sektorių ir nužygiuoti į priekį?

– Jie paramą naudoja kurdami gamintojų grupes ir taip kelia sektoriaus efektyvumą. Nes jų parama jau siekia 75 proc. ES vidurkio ir, skirtingai nei mes į KPP II ramstį, pavyzdžiui, valdų modernizavimo programas, eiti negali.

Jie susirenka po 5–7 ūkininkus ir kuria tokias grupes, kuriose 70 proc paramos skiria pašarams bei tyrimams. Jie paėmė kraujo mėginius, ištyrė kokiomis ligomis serga gyvuliai, taip galima nustatyti ir raguočių potencialą, ar verta karvę toliau sėklinti, nors iš jos per metus galėsi melžti tik kelias tonas pieno. Ji iš karto brokuojama. Jie tiesiog atliko savo ūkių inventorizaciją. Po analizės atrinko geriausius bulius. Be to, jie taip suformuoja idealiai sveikas bandas, kurių nauda kur kas didesnė nei mūsiškių.

– O kaip mes – gal irgi turime visus šiuos duomenis?

– Neturime ir apie tai nuolat kalbame Žemės ūkio ministerijai, tačiau paramos pinigų jau nėra. Mes, kartu su kitais kooperatyvais, taip pat sukūrėme gamintojų grupę, bet, skirtingai nei lenkai, investavome ne į tyrimus, o į geležį – pirkome pienovežius, kad galėtume parduoti pieną.

Lenkų praktika gera ir būtų gerai, kad galėtume sukurti keletą grupių, kad lietuviai pamatytų, kaip galima padaryti ir kokio rezultatų pasiekti.

– Tačiau jie mus lenkia ne tik tyrimais, bet ir efektyvumu?

– Pirmiausia tai pašarai. Jie tyrė savo ganyklas, važinėjo po kitas valstybes ir suprato, kaip iš paprastos žolės galima išspausti daugiau nei iš kukurūzų. Jie tręšia, pjauna penkis kartus per sezoną ir pasiekė 21 proc. baltymingumą. Mes „Pieno gėlėje“ prekiaujama pašarais kombinuotais pašarais, kurių baltymingumas 18 proc.

Jų žemdirbystė labai intensyvi. Kalbėjau su grūdų ūkio savininku. Rudenį jis sėja kviečius, vasarą kulia ir į ražienas įsėja žolės mišinį, kurios iki rudens gauna du derlius. Hektarui skiria 50 kg sėklos, kai pas mus 25 kg. Iš karto turiu pasakyti, kad pas juos piečiau, ne viskas mums tiks. Tam, kad gauti 21 proc. žolės baltymingumą jie dirvas kalkina, tręšia srutomis.

Nors ūkis grūdinių kultūrų, tačiau kai nupjauna žolę ir ją sudeda į kaupą perka mėsinius buliukus ir juos peni. Kadangi pašaras kokybiškas, kombinuotųjų pašarų pirkti nereikia. Šiaudai rulonuojami ir duodami buliams, kurie neginami į lauką.

Pavasarį į tą pačią ražieną įsėja specialių vienmečių dobilų, kurie labai sparčiai auga. Juos nupjovęs įsėja kukurūzus, kurių kulia apie 10 t iš hektaro. Nuėmęs kukurūzus sėja žieminius kviečius. Dirva išnaudojama praktiškai visus metus. Iš žemės iščiulpiama viskas ir ją atstatinėja mėšlu iš penimų bulių.

Jis prisipažįsta, kad negali sau leisti neapkrauti žemės, nes negaus pajamų ir nepragyvens iš 30 ha ūkio.

– Tačiau ne tik karvėm ūkiai gyvi...

– Lenkai sukūrė ir kiaulių gamintojų grupes. Surinko žmones, kurie patys augindavo viską nuo paršavedžių iki bekonų. Susitarė, kas laikys paršavedes ir tieks paršiukus, kas penės kiaules, kas augins grūdus pašarams. Lietuvoje mes du trečdalius grūdų išvežame ir užsiauginame tik pusę kiaulienos, kurią suvartojame. Tai yra absurdas. Jie grūdus sušeria gyvuliams.

Palyginimui, olandai viename hektare išlaiko dvi karves. Mes šiaip taip vieną.

– Koks Lenkijoje vidutinis pieno ūkis?

– Prekinis ūkis 20–30 karvių ir daugiau kaip pusė ūkininkų virš 50 metų. Jaunimui šis sektorius nepatrauklus ir ūkių mažėja. Čia didžiausia bėda, nes jiems kaip ir mums jau 20 metų pieno kaina praktiškai nekinta, o visos medžiagos ir sąnaudos auga. ES iškėlė sau tikslą, kad būtų kuo daugiau žaliosios ekonomikos. ES patys aukščiausi ekologijos ir ūkių reikalavimai. Mums traktorius kainuoja 12–15 tūkst. daugiau nei kolegoms kitur pasaulyje vien dėl ekologinių reikalavimų ir šio skirtumo niekas nekompensuoja. Panaši padėtis ir kitur Europoje. Danijoje vienai karvei tenka 17 tūkst. eurų kreditų. Jie niekada nesugrįš. Juokaujame, kad bankai taip tiesiog nemokamai pasamdė pinigų valdytojus, kurie dirba 365 dienas per metus.

– Tačiau lenkai perka iš mūsų veršelius ir juos augina. Jiems apsimoka, mums ne.

– Lenkijoje, skirtingai nei pas mus, nerengiamos jokios žemės ūkio vystymo strategijos, kurių niekas nesilaiko. Tiesiog ten 80 proc. ūkių kooperuoti, turi savo perdirbimo įmones ir vien dėl to gali mokėti bent 2 ct/kg daugiau nei mes. Dėl to pas juos gamyba per metus paauga iki milijono tonų pieno. Mums augimui ir trūksta tų centų.

Pas mus perdirbėjai kiek daugiau moka tik didiesiems ūkiams, tačiau tai irgi mokama mažųjų sąskaita.

Didesnė kaina mokama melžiant apie 10 t per dieną – norint tiek gauti reikia laikyti 400–500 karvių. Tai pelningi ūkiai, kurie laimi per masto ekonomiką. Jų Lietuvoje iki 100. Didžiųjų gaminami kiekiai auga, mažieji traukiasi. Neaišku, kiek laiko perdirbėjai galės mokėti tą kainą.

Kalbant apie tokį ūkį, 400 karvių efektyviai laikantis ūkis tai 1,2 mln. eurų pajamos už pieną, plius 100 tūkst. eurų pajamos už parduotus gyvulius ir 250 tūkst. eurų įvairių išmokų ir paramos. Be to, ne mažiau kaip 400 ha žemės ir 6 samdomi darbuotojai bei dirbantys šeimos nariai. Vienas samdomas žmogus sukuria per metus 200 tūkst. eurų vertę. Tai daug. Tačiau norint, kad žmonės dirbtų tokiame ūkyje, reikia mokėti bent 1500 eurų algą, o tai su visais mokesčiais apie 2500 eurų. Su atostogomis vien algoms 200 tūkst. eurų per metus Be to, kolektyve reikia ir vadovo, kuris tuo pačiu ir dirba. Jo alga apie 2000 eurų.

Mūsų bėda, kad mes nesikooperuojame ir tai gerais laikais, kaip dabar, kai nėra pieno krizės. Jei ji prasidės, trauksis masiškai. Mums kenkia tik gamta. Šiemet buvo sausa, daugelis nepasiruošė pakankamai pašarų. Jei klimatas šiltės, kai kuriuose regionuose neapsimokės ūkininkauti.

– O kaip lenkų mėsinių galvijų augintojai?

– Jie perka žemes Dzūkijoje, nes ten jiems tiesiog arčiau. Jų ūkių struktūra kitokia. Nebuvo kolūkių ir tokių didžiulių ūkių kaip Lietuvoje. Bijau, kad gali nutikti taip, kad vieną dieną suprasime, jog rėmėme koncernus, o juos staiga ėmė ir nupirko Rytų šalių įmonės. Pajamos, skaičiuojant hektarui, kur kas mažesnės nei užsiimant gyvulininkyste.

– Pačio ūkis 20 melžiamų ir 130 mėsinių galvijų. Reikia šiek tiek padidinti gamybą ir bus puikus nedidelis bei pelningas ūkis.

– Mano riba 50–60 melžiamų karvių. Tiesiog neturiu žemės. Jei pašarus reikės pirkti, raguočius laikyti uždarytus ir taip šerti, savikaina bus per didelė.

Kalbėjau, kad dirbančiam žmogui reikia mokėti 1500 eurų į rankas, tačiau aš pats negaliu tiek mokėti. Ūkis kaip verslas nuostolingas, nes per mažas. Uždarbis tik iš išmokų ir ES paramos.

Mums reikia įsisavinti panašias technologijas kaip lenkų. Jei negausime paramos, savo kooperatyve darysime analizę ir mėginsime remtis minkštosiomis technologijomis. Tačiau tai ne taip paprasta. Pavyzdžiui, aš nežinau kokią žolę Lietuvoje sėti, kad būtų didžiulis baltymingumas. Mėginau klausinėti mūsų mokslininkų, jie nesako, nes nežino. Kol kas mūsų mokslas dirba velnias žino ką, o ne tai, ko reikia ūkininkams. Aš pats duočiau bandymų laukus, kad tik išsiaiškinčiau, ką Žemaitijoje iš nelabai derlingų žemių galima išspausti. Tai, kas puikiai dera Lenkijoje, galbūt pas mus neauga.

Skiriasi ir mūsų bei lenkų konsultantų darbas. Lenkijoje žmonės važiuoja po ūkius ir kiekvienam iš jų sudaro racionus, nuo kurio priklauso pieno kokybė. Tai remiama, nes net valdžia suprato, kad reikia investuoti į technologijas, o ne į geležį. Netgi tam, kad būtų efektyviai išnaudojamos dirvos, reikia brangios technikos. Ją perka privačios įmonės, o žemdirbiai perka paslaugą. Pas mus konsultavimas formalus.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Jau matome, kad turime bėdų su dirvožemiu ir neprotingai ūkininkaujant jį prarasti galima labai greitai. Be to, turime daug iššūkių, kaip prisitaikyti prie klimato kaitos.

Žinoma, matau klaidą, kad resursus dėjome į techniką, ne į mokslą.

– Koks šiandien didžiausias šeimos ūkių savininkų galvos skausmas?

– Didžiulė bėda ir klausimas kam palikti ūkį, kurį kūrei ir investavai dešimtmečius. Aš pats su tuo susidūriau. Tik kai sūnus pradėjo domėtis ūkiu, ryžausi plėstis ir vystyti ūkį. Ūkininkai sensta ir dalis nežino ką daryti toliau.

– Ačiū už pokalbį.