Tačiau vyras atskleidžia, kad dauguma žmonių kol kas neįvertina ūkininkų darbo ir nesupranta kiek pastangų bei atsakomybės jam reikia.
Kiaulių atsisakė
„Ūkyje dirbau visą laiką. Turėjome karvių ir kiaulių, o tuo metu vyko kolūkių privatizacija. Darbininkams reikėjo vadovo, bet jis turėjo būti be jokių valdybų ar tarybų ir už viską atsakyti pats. Tą atsakomybę tada prisiėmiau ir dabar nešu iki šiol. Šitoje fermoje buvo visko, net knygą galima parašyti. Per tiek laiko atėjo nauja karta, džiaugiuosi, kad jaunimas dabar gana atsakingas dirba“, – teigia vienos didžiausių Rytų Europos fermų direktorius.
Pasak pienininkyste užsiimančio G. Gumausko, 1996 metais jis pradėjęs svarstyti ar toliau laikyti mišrų ūkį, ar specializuotis tik į pienininkystės ūkį. Anot jo, apsilankęs užsienyje ir apžiūrėjęs kitus ūkius, suprato, kad jų kiaulių laikymo metodika labai primityvi. Tad su kiaulininkyste pabaigė.
„Pas mus dirbantys specialistai buvo linkę vystyti pienininkystę, galvijų ūkį, tai pradėjome galvoti kaip čia tuos tvartus reikės rekonstruoti ar statyti naujus. Viskas taip toliau dešimtmečiais dėliojosi. Sugalvojome statyti kompleksą tokį, kokius matome visame pasaulyje. Teko apsilankyti Amerikoje ir daugelyje Europos valstybių, matyti daug pavyzdžių. Norėjome, kad ūkis būtų ekonomiškai stiprus.
Intensyvus ūkio kūrimasis prasidėjo 2003 metais, tada ir pradėjome taikyti naujas technologijas. Vėliau 2011 metais nusprendžiau, kad reikia kurtis ne tuose senuose tvartuose, kurie buvo jau visapusiškai pasenę. Tad pradėjau statyti naujus ir erdvius tvartus, kad nei gyvulys, nei dirbantis žmogus ten nevargtų. Dabar likęs tik vienas paskutinis tvartas, kurį reikia pertvarkyti. Naujajai fermai dabar yra 9 metai“, – ūkio augimą prisimena G. Gumauskas.
Apimtys padidėjo dvigubai
G. Gumausko teigimu, senojoje fermoje jis dirbo veterinarijos gydytoju, dabar jo pėdomis seka ir sūnus. Pasak jo, ūkyje gyvulių yra dvigubai daugiau nei buvo pačioje pradžioje.
„Visą gyvenimą dirbau su gyvūnais, tai ta kryptimi ir išėjau. Priimame į savo fermą ir studentus, turime viešbutėlį, kuriame jie gyvena ir mokosi. Mano sūnus taip pat čia dirba veterinarijos gydytoju.
Dabartiniai gyvulių skaičiai ir dirbamos žemės plotai yra padidėję. Žemės skaičius išaugo, kadangi reikia gyvuliams sukaupti daugiau pašaro. Padarėme išvadą, kad tokio dydžio ūkis, kokį turime dabar, yra pats ekonomiškiausias. Jei jis būtų didesnis, atsirastų daug daugiau problemų. Mes dabar puikiausiai išsidėstome su tręšimais, mėšlo panaudojimu, nes turime pakankamai plotų, kuriuos galime tręšti. Turime pakankamai žemės plotų, kuriuose pasiruošiame pašarą galvijams, nes sunku nupirkti tokius kiekius“, – ūkio augimą komentuoja jis.
Marijampolės rajone esančios karvių fermos vadovas pasakoja, kad atnaujintame ūkyje yra auginama 1200 melžiamų karvių ir naudojama karuselės technologija. G. Gumausko teigimu, jie planavo, kad iš tokio komplekso bus gaunama 33-34 tonos pieno, o šiuo metu surenkama net 40 tonų.
„Išmilžis stipriai pakilo iš turimų savų gyvulių. Jau esame pasiekę virš 11 tūkstančių tonų išmilžį. Aišku, gaminamas labai geras pienas, šėrimo mašinos taip pat pačios moderniausios. Sekančiais metais norime užbaigti sanitarines zonas ir mažų veršelių zoną. Palengvinti dalią gyvuliams ir darbą žmonėms. Technologijos kiekvienais metais, kiekvieną mėnesį eina į priekį, reikalavimai keičiasi, reikia pagal viską spėti šokinėti“, – pasakoja ūkininkas.
Sulaukia visokių reakcijų
Ūkininkas teigia, kad susilaukia nemažai dėmesio iš užsienio bendrovių. Tačiau jo teigimu, neretai atsiranda ir jo verslu nepatenkintų žmonių, kurie skundžiasi iš ūkio sklindančiu kvapu. Pasak G. Gumausko, reikia suprasti, kad kaimas ar fermos nėra kalėjimas.
„Daug kas galvoja, kad kaimo žmogus nusipelnęs tik purvyne ir mėšle savo gyvenimą praleisti. O mes esame padarę tiek, kad yra ką atvykus pamatyti. Važiuoja čia iš visos Europos kompanijų pas mus.
Gyvulys ir mėšlas turi tam tikrą kvapą, tad atsiranda ir nepatenkintų žmonių, kurie turi priekaištų dėl jo. Bet tikrintojai jokių nusižengimų pas mus neranda, visas normas ir parametrus atitinkame. Kadangi esame didelis ūkis, atlaikome visas negandas. Visada galvojame apie blogiausią ir tam ruošiamės“, – pripažįsta G. Gumauskas.
Jis pabrėžia, kad norint pagaminti gerą produktą, reikia be galo daug investuoti ir išmanyti daugelį sričių. G. Gumausko teigimu, šiai dienai gaminami produktai, reikalauja labai geros kokybės pieno. Vyras neslepia, kad šis verslas yra atsakingas ir kartais net alinantis.
„Turi būti kokybė, kuriai nusižengti negalima. Šis verslas reikalauja turėti daug lešų, reikia gerai pasirinkti technologiją ir rasti patikimus technologus, kurie gerai viską išmano, o ne tik nori įsiūlyti prekę. Reikia gabių žmonių ir įvairių specialistų šiame versle. Kartais ir suklysti, turi grįžti ir atsiprašyti, vėl judėti toliau.
Žemės ūkyje nebus gero atlyginimo
Vyras teigia, kad žemės ūkis sukuria pramonei daug darbo vietų. G. Gumausko teigimu, jo ūkyje dirbama 2500 hektarų žemės ir darbuojasi 110 darbuotojų, kurių tarpe yra elektrikų, vairuotojų, buhalterių ir ekonomistų.
„Čia jie visi gauna darbą. Kurie tik išreiškia norą, visi dirba ūkyje. Žemės ūkyje niekada nebus gero atlyginimo. Geras atlyginimas gali būti tada, kai už savo produkciją paprašytume tiek, kiek ji verta. Mes perkame trąšas, nuomojame žemę, o jai kainą nustato savininkai. Mes pardavinėjame produkciją, kuriai kainą nustato perdirbėjas. Neturime jokių teisių“, – dabartinę ūkininkų padėtį aiškina vyras.
Pieno supirkimo kainos pakilo
Anot G. Gumausko, pieno supirkimo kainos stambiesiems ūkininkams per tris mėnesius pakilo lygiai 1,5 cento.
„Lietuvos pieno centras paskaičiavo, kad jiems vieno kilogramo pieno parvežimas nuo ūkininko iki pieninės kainuoja 5,5 euro cento. Rinkdami smulkiųjų ūkininkų pieną, jie kartu išveža ir stambiųjų produkciją. Iš mūsų pasiima 38 tonas natūralaus pieno vienoje vietoje, o tai jiems nekainuoja nė cento. Jie su tuo sutinka, bet nelabai nori kažką daryti.
Šiandien dienai mes mokame už viską, kartais pagalvojame, kad vanduo iš gelmės girdyti karvei tuoj bus brangesnis nei pats pienas. Vandens butelis parduotuvėje kainuoja apie 70 centų, o už pieną gauname 27 centus“, – kainas komentuoja jis.
Plėstis neplanuoja
Vyras pasakoja, kad pernai jo ferma buvo pirma Rytų Europoje pagal pieno gamybą, tačiau šiemet jie užima antrą vietą. G. Gumauskas tikina, kad ūkio plėsti neketina, o dabar siekia dirbti taip, kad turima žemė tarnautų ilgą laiką.
„Plėstis šioje vietovėje tikrai neplanuojame, galvojame, kad čia ir yra maksimumas. Jeigu norėtume plėstis, atsiranda atstumas susirandant pašarus, susivežant mėšlą. Kyla skaičiai ir apribojimų kiekis. Mūsų darbą vertina tie žmonės, kurie supranta kiek pastangų ir laiko tai reikalauja. Tai yra ne vienos dienos ir ne vienerių metų darbas į ateitį“, – atvirauja jis.
