Kai Kėdainiuose pradėjo veikti pluošto gamybos fabrikas ir su augintojais pradėtos sudarinėti sutartys, ne vienas nėrė į naują sritį. Vienas iš naujokų buvo ir Česlovas Tallat-Kelpša, jau antrus metus šia kultūra sėjantis 50 hektarų. Naujų galimybių ieško ir pramoninkai – jau sukurta kanapių kirtimo mašina.

Tiesa, kol kas perspektyvos nėra labai aiškios. Nors perdirbėjai pernai kompensavo nuostolius, tačiau dar reikia atsakyti į svarbiausią klausimą – ar mūsų krašto klimatinės sąlygas tinka šiam augalui ir hektare galime išauginti pakankamus kiekius, kad būtume konkurencingi.

„Pirmi metai buvo prasti. Kanapės išaugo – užderėjo apie 6 t iš hektaro. Kaip pradžiai tai buvo visai neblogai. Tačiau bėda ta, kad pirkėjai, kurie įsipareigojo derlių nupjauti, vartyti ir supresuoti, to laiku nepadarė. Derlius buvo sugadintas ir plaušui netiko. Jas atidavėm pakratam. Aš pats, kaip ūkininkas, nuostolių nepatyriau, nes partneriai nuostolius pilnai kompensavo“, – patirtimi dalinasi ūkininkas.

Tačiau pradžia jo neišgąsdino ir šiemet kanapes sėjo vėl. Antrais auginimo metais pamokos buvo išmoktos. Nors pavasaris buvo labai sausas ir nedygo. Subtilumas tas, kad jei piktžolės išdygsta anksčiau nei kanapės, kultūriniai augalai būna nustelbiami. Derlius užderėjo puikiai ir buvo laiku nupjautas.

„Buvo įdomu stebėti naują techniką, kurią sukonstravo lietuviai ir kuri pasiteisino. Kanapės buvo pjaunamos ir iš karto smulkinamos. Pagal sutartį mūsų pareiga pasėti ir išauginti. Partneriai nupjauna, varto ir supresuoja. Tada mes privalome sandėliuoti ir, jei derlius saugomas lauke, jį uždengti jų duotais uždangalais“, – apie tai, kad ši kultūra žemdirbiui patogi, nes jis užsiima tik jam įprasta veikla – auginimu, bet ne apdirbimu – aiškina Č. Tallat-Kelpša ir jis sako, kad šiemet abi pusės darbus atliko gana gerai.

Gal tik supresuota buvo kiek per drėgni augalai. Dabar derlius guli ant padėklų ir laukiama, kada jie bus išvežti. Ūkininko reikalas bus pakrauti, o transportas užsakovų.

„Ši kultūra patraukli. Ją galima sėti vėlai, pabaigus pagrindinius darbus laukuose. Jei bus taip, kad galima uždirbti, aš jas mielai auginčiau ir toliau. Tuo labiau, kad ir derliaus nuėmimas ne ūkininko rūpestis. Vienintelis klausimas, ar tikrai Lietuva ta šalis, kurioje reikia auginti kanapes. Kol kas pelno dar negavau. Turi būti arba pelnas šiais metais, arba ką reikia padaryti, kad būtų galima uždirbti“, – ūkiškai aiškina Č. Tallat-Kelpša.

Žemdirbiais tai galėtų būti kultūra, kuri leistų diversifikuoti verslą.


Vytautas Buivydas, Jaunųjų ūkininkų sąjungos pirmininkas kanapių plėtrą vertina teigiamai – tai kultūra, kuri kai kam jau tapo geresnes alternatyva nei grūdinės kultūros.

„Dar didesnė perspektyva būtų jie būtų leista auginti medicinines kanapes. Būtų sukurta didesnė pridėtinė vertė. Pagal vertę, sukuriamą viename hektare, mes kol kas paskutiniai Europoje. Kol kas galime auginti tik pluoštines“, – aiškina V. Buivydas ir prisipažįsta, kad kol kas didesnių nusiskundimų iš ūkininkų negirdėti.

Nors iš pradžių žemdirbiai tik žvalgėsi, dabar plotai sparčiai didėja. Be to, veikia perdirbimo fabrikas ir kultūra perspektyvi, nors mūsų klimatas uždeda specifiką – jei ruduo drėgnesnis, kanapes sunku išdžiovinti.