Moteris pasakoja, kaip atėjo į šią unikalią profesiją, ar darbui netrukdo tai, kad iki artimiausio didmiesčio iš atokios sodybos reikia važiuoti bent valandą.
– Mano, vyrišku, žvilgsniu, dula turėtų gyventi kur nors Vilniaus senamiestyje, kad greitai galėtų pasiekti bet kurią klientę. O jūs įsikūrę atokioje sodyboje. Ar tai netrukdo?
– Šiais laikais gyvenimas kaime ir 60 kilometrų iki sostinės nesudaro sunkumų. Į miestą per savaitę važiuojame bent porą kartų. Žiemą keliems mėnesiams su vaikais buvome išvažiavę į Jungtines Amerikos Valstijas ir tada supratome, kad Lietuvoje atstumai juokingi.
– Kodėl palikote kariuomenę ir išvažiavote į kaimą. Juk tarnyba tai pagarba, galimybė daryti karjerą. Praktiškai aiškus ir užtikrintas gyvenimas?
– Šito nesupranta nei tėvai, nei draugai. Tačiau kai atsirado vaikai, supratau, jog kariuomenė ne mano vieta. Apie tai pagalvodavau ir anksčiau. Kol esi vienas ir jaunas, statusas, uniforma žavi. Neslėpsiu, to kartais ilgiuosi. Nebuvo taip, kad kai pasakydavau, jog esu karininkė, nebūtų reakcijos. Visiškai kitaip žmonės reaguoja kai pasakau, kad esu namų šeimininkė ir auginu tris vaikus.
Visgi, kai yra šeima armija riboja. Pavyzdžiui, karininkai kas trys metai yra rotuojami ir privalo keisti gyvenamą vietą. Tada arba visa šeima turi persikelti į kitą miestą, arba turi važinėti. O aš norėjau gyventi kaime. Vienus metus pamėginau važinėti iš sodybos į karinį dalinį ir supratau, kad tai ne man.
– Kaip atėjote į dulos profesiją, juk tai gana didelis pokytis gyvenime. Kaip nutinka, kai kapitonas, kurio pavaldume keletas žmonių, staiga viską metai ir užsiima gamtine žemdirbyste, savo rankomis stato šiaudinį namą ir imasi padėti gimdyvėms?
– Tai neįvyko staiga. Dulos profesija niekada nesidomėjau kol nepastojau. Tik tada draugė davė knygą apie natūralų gimdymą ir mane ji įtraukė. Tada supratau, kad taip noriu gyventi. Girdėjau daug pasakojimų, kokie moterims gimdymai traumuojantys. Norėjau padėti to išvengti.
Tai nėra lengvas pasivaikščiojimas. Kūnui didžiulis krūvis. Mes tai lyginame su maratono bėgimu. Skirtumas yra, kai trasą reikia nubėgti ir kai tave šį atstumą nuveža su automobiliu.
– Tačiau dula man asocijuojasi su nelegalius gimdymu namuose, medicinos atsisakymu ir panašiais dalykais ….
– Dula nėra pribuvėja. Tai dažnai maišomos sąvokos. Dula tai iš graikų kalbos kilęs žodis, kuris reiškia pagalbininkę. Tai moteris, kuri tiesiog padeda, tačiau neatlieka jokių medicininių veiksmų. Tokia padėjėja paprastai baigusi kursus, turinti savo gimdymo patirtį ir padeda gimdyvei psichologiškai, supranta jos psichologines bei emocines būsenas. Gali atlikti masažą, ant kaktos palaikyti šaltą rankšluostį, paduoti gerti. Taip pat padeda ir po gimdymo – išklauso kaip jaučiasi klientė, kokia patirtis. Padeda buityje, pabūna su kūdikiu.
– Galima sakyti, kad tai savotiškas tarnaitės ir psichologės junginys?
– Galima ir taip įvardinti. Pribuvėja ar akušerės rūpinasi pačiu gimdymu, kad moteris liktų sveika. Jos teikia medicininę pagalbą. O dulos atsakomybė mamos emocinė būsena.
– Kaip viskas vyksta, juk dirbti reikia pradėti anksčiau nei prasideda sąrėmiai?
– Kiekviena dula skirtinga. Svarbiausia, kad gimdyvei būtų psichologiškai priimtina bendrauti su pagalbininke. Visa kita detalės.
Aš pati gimdyvėms paprastai siūlau iki gimdymo susitikti mažiausiai du kartus iki gimdymo, dalyvati pačiame gimdyme ir po to susitikti dar kartą. Tačiau tai nėra taisyklė. Variacijų būna daug. Galbūt moteriai reikia dešimt susitikimų. Galbūt jai reikia pasiruošti, tačiau dalyvauti gimdyme nebūtina. Tačiau bent pora kartų susitikti būtina, kad suprastum, ko moteriai reikia, kad jai galėtum padėti.
– Jei yra poreikis, palaikome ryšį ir feisbuku, skype. Tačiau apsibrėžiame ribas, kad tai netaptų bendravimu ištisą parą.
– Mes rengiame ir prausynas. Moterys susirenka pirtyje, darome kilimą, siuvinėjame marškinius. Tai sakralinis dalykas, kuris gimdyvėms padeda jaustis bendrystėje. Pagalbininkės ne iš giminės ar draugų rato atsirado dėl to, kad didėja socialinė atskirtis. Mes gyvename atskiromis mažomis šeimomis. Anksčiau nėščiosios pagalbininkės būdavo kelios moterys, kurios pažinodavo gimdyvę. Dabar artimų ryšių nebėra. Giminaičiai paprastai ne tame pačiame mieste, o gal ir kitoje šalyje, draugai intensyviai dirba ir neturi laiko.
Kalbant apie kainą, tai vidutiniškai du susitikimai, palyda į gimdymą ir vienas susitikimas po to kainuoja 500–600 eurų. Daugumai dulų tai ne pagrindinis, o papildomas pajamų šaltinis.
– Koks moters, kuri prašo pagalbos, portretas?
– Tai brandžios moterys, nuo 25 metų ir vyresnės, žinančios, ko nori. Dažnai tai nebe pirmas gimdymas.
Koks santykis su medikais, juk reikia atvažiuoti kartu su moterimi į ligoninę, eiti į palatą, dalyvauti gimdyme. Ar nebūna taip, kad medikai tiesiog pasako, kad jei nesate giminaitė, dalyvavimas nepageidautinas?
Medikų požiūris kinta, nors mes atsiradome tik 2013 m., kai buvo surengti pirmieji mokymai. Džiaugiamės, kad gydytojai tobulėja ir plečia savo akiratį, nes pradžioje, kai reikėjo eiti su moterimis į gimdyklas, nebuvo lengva. Dabar Kaune ir Vilniuje dulos įleidžiamos į gimdyklas. Akušeriai suvokia, kad jei mamai to reikia, galima jai ir padėti.
Aš vidutiniškai lydžiu vieną moterį per mėnesį. Kitos 3–4 gimdyves. Tai emociškai labai sunkus darbas.
– Dula į ligoninę privalo su savimi atsivežti kokį nors sveikatos patikros dokumentą?
– Kol kas tai nereglamentuota. Dula nedirba su skysčiais, neatlieka jokių medicininių veiksmų, gali savanoriškai pasitikrinti sveikatą. Manau, ateityje tai bus privaloma. Kol kas turime tik pažymėjimą, kad būtų ligoninės priėmimo skyriuje įrašomi į dokumentus, kas atėjo.
Koks jūsų santykis su pribuvėjom – tomis, kurios organizuoja gimdymus namuose?
Dulų asociacija neskatina tokios veiklos ir neskatina eiti į gimdymus namuose, kol ten nėra reglamentuotos profesionalių akušerių pagalbos. Nors tai leidžiantis įstatymas kaip ir yra, nė viena gimdymo įstaiga neteikia tokios paslaugos, bet moterys taip vis tiek gimdo.
– Koks jums labiausiai įsimintinas moters lydėjimas?
– Pirmieji. Pirmą kartą lydėjau būdama 8 mėnesį nėščia. Kitas buvo Santariškėse ir tai buvo stiprus kantrybės ir nuolankumo išbandymas. Tada neleido prie gimdyvės būti dviem žmonėms ir mums su tėčiu teko keistis. Buvo ir replikų: „eik į koridoriaus galą“. Tačiau buvimas dula tai tarnystė ir tas suvokimas padeda.
Paskutinis lydėjimas tesėsi pusantros paros. Tai pagalba ir gimdyvės vyrui, nes jam tai nepažini šalis. Jam ramiau, nes žino, kad yra kitas atsakingas žmogus, kuris padės ir patars. Paprastai jis dalyvauja ir bent viename susitikime.
– Ačiū už pokalbį
