Lietuvos adresų kataloge, žemėlapiuose galima rasti šimtus įvairiausių tokių vietovardžių. Juose minimi ir darbo įrankiai, ir indai, kasdieniai reikmenys, net maisto produktai.
Kasdienybės atspindys
Taip vadinamų kaimų yra ir Panevėžio rajone. Kad ir prie Panevėžio beveik prisiglaudę Bliūdžiai.
Šio kaimo pavadinimą taip ir norisi sieti su dubeniu, anksčiau „bliūdu“ vadintu. Bliūdžių Lietuvoje yra bent treji, be to, yra ir Bliūdeliai, Bliūdsukiai, Bliūdiškiai. Bandant atsakyti į klausimą, kodėl kaimai taip buitiškai pavadinti, į pagalbą galima kviestis ir vaizduotę, ir mokslą.
Visų pirma, žinoma, pačiam įdomu pasvarstyti, ar puodus ir dubenėlius, vadinamuosius „bliūdus“, žiesdavę ar šaukštus droždavę žmonės kurdavosi viename kaime ir pavadindavo jį savo amato vardu? Ar Lopinių kaime drabužius lopydavo, Kumpių – mėsą rūkydavo, Dūdorynės – dūdeles gamindavo, Ratelių – verpdavo, o Akėčių – padargus kaldindavo?
Viena aišku, vietovardžių reikšmės šalies kultūrai ir istorijai nuvertinti negalima.
Tai puikiai suprato garsus Lietuvos kalbininkas, vienas iš žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų, profesorius Kazimieras Būga, teigęs, jog vietų vardais kalba pati žemė. „Vietovardžiai pasakoja apie Lietuvos žmonių gyvenimą, atspindi jų buitį, istoriją, santykį su juos supančia aplinka“, – sako Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Laimutis Bilkis.
Bet vietovardžių prasmė ne visuomet lengvai iššifruojama. Galimas ne vienas kilmės aiškinimas.
Oikonimų paslaptys
Vietovardžių kilmę mokslininkas nagrinėja darbe „Dėl kai kurių lietuvių oikonimų darybos ir kilmės dvejopumo“. Šnekamojoje kalboje nevartojamas žodis „oikonimas“ reiškia kaimo, miesto ar kitos gyvenamosios vietovės vardą (graikiškai oikos – buveinė, onyma – vardas). L. Bilkis, nagrinėdamas vietovardžius, atkreipia dėmesį, kad jų darybos ir kilmės tyrimuose dažnai pateikiami du galimi pamatiniai žodžiai – ir bendrinis, ir asmenvardis.
Ir jo, ir kitų mokslininkų nuomone, didžioji dauguma vietovardžių vis dėlto yra kilę ne nuo kokio nors daikto, gyvūno ar augalo pavadinimo, o nuo žmogaus pavardės ar vardo – asmenvardžio. Vis dėlto dažnai dėmesio prašosi abu galimi variantai. Pavyzdžiui, Degutinės kaimo pavadinimas gali būti susijęs ir su pavarde Degutis, ir su konkrečiu daiktu – degutu. Arba Žagariai – tinka ir Žagario, Žagariaus pavardės, ir žodis žagaras – plonas augalo stiebas be lapų. Puodžiams taip pat tinka ir pavardė, ir daiktas.
„Galima ir ilgesnė grandinė – žmogui pavardė suteikta pagal jo profesiją, pavyzdžiui, puodžius tapo dar ir Puodžiumi. Vėliau jo gyvenamoji vieta pavadinta pagal tą pavardę, taip atsirado Puodžių kaimas“, – sako L. Bilkis.
Informacija bažnytinėse knygose
Visgi tokie aiškinimai, kai kaimo pavadinimas lyginamas ir prie daikto, ir prie pavardės, nėra tikslūs. Todėl bandoma surasti būdų, leidžiančių tiksliau nustatyti darybos ar kilmės pamatą. Kaip teigia L. Bilkis, patikimiausiu būdu laikoma istorijos šaltinių – senų dokumentų, bažnytinių knygų analizė. Bažnytinėse knygose surašyti gimimai, santuokos, mirtys – visų gyventojų pavardės.
Randami duomenys parodo, kad bendrašaknis, kaip kaimo pavadinimo, asmenvardis iš tikrųjų buvo toje pačioje arba visai šalia esančioje gyvenvietėje. Gilioje senovėje toje vietovėje gyvenę žmonės buvo tokia pat pavarde, kaip ir kaimas.
Pavyzdžiui, apie vietovardį Druskiai bei jo gyventojus rastas toks 1691 metų įrašas: „Zophia Druskienia de Drusku“, apie Geležninkus rastas įrašas „Georgius Geleznikas de Gelezniku“.
Kavolių gyvenvietės kilmę galima spėti esant nuo žodžio kavolis, kavolius – kalvis. Bet randamas 1690 metų įrašas byloja, kad Kavoliuose gyveno Kavoliai: „Catharina Kowalowa de Kowale“.
Apie Lepšių kaimą 1804 metais įrašyta „Lucia Lapszowna de Lapszy“ ir t. t. Tad tiksliausiai vietovardžio darybą ir kilmę galima nustatyti tada, kai istoriniai duomenys rodo, jog toje pačioje tiriamuoju vardu pavadintoje gyvenvietėje buvo bendrašaknis ar bendrakamienis asmenvardis.
Voverinėje nebūtinai voverės
Toks vietovardžių nagrinėjimas traukte įtraukia. Domintis lietuviškais vietų vardais vis labiau įsitikini, kokia tai turtinga, neišsemiama ir įdomi tema. Nors šiais laikais tų vietovardžių vis mažiau ir mažiau – nyksta kaimai, o ir kiekviena kalvelė, laukas ar slėnis jau nebeturi atskirų pavadinimų.
Dabar tik tarpukariu sudarytoje Žemės vardų anketoje kai kuriuos, jau išnykusius, vardus galima rasti. Kaip teigia Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras L. Bilkis, iš viso anketose užrašyta apie 150 000 vietų vardų.
Tai visų Lietuvos miestų, miestelių, bažnytkaimių, kaimų, viensėdžių, dvarų, palivarkų, girininkijų teritorijose buvę vietovardžiai: ežerų, upelių, upių, pelkių, raistų, laukų, dirvų, pievų, kalnų ir kelių pavadinimai.
Daktaras L. Bilkis pasakoja, kad šių anketų pagrindu sudaryta ir vėliau gerokai išplėsta sukaupta unikali Lietuvos vietovardžių kartoteka, apimanti apie 600 000 vietovių pavadinimų. Dabar tiek vietovardžių jau tikrai nebesurinktum. Žmonės vis labiau atitolsta nuo žemės. O istoriniai įvykiai daug svarbaus paveldo sugadino, sujaukė ir pakeitė.
Užtat domėtis vietovardžiais darosi tik įdomiau. Tuo labiau kad daug jų taip gražiai susiję su gamta – daugybė kaimų, gyvenviečių skamba tarsi medžių, gyvūnų, paukščių vardai. Panevėžio rajone taip pat gausu su gamta susijusių, skambių, vaizdingų pavadinimų.
Pavyzdžiui, Lakštingalų kaimas, regis, vien savo vardu pasakoja apie ten, netoli Nevėžio, čiulbančias lakštingalas.
Yra Panevėžio rajone Voverinė, Lazdynėliai, net kelios Girelės, Šilai ir Šilaičiai, Kurapkynė, Oželiai, Nendrytė. Turbūt su beržais, alksniais, paparčiais, ąžuolais susiję pavadinimai turėtų byloti, jog tose vietose būtent tie augalai gausiausiai augo.
O su vilkais, žvirbliais, šeškais, karveliais susiję vardai pasakoja, jog minimi gyvūnai ten būriais lakstė, paukščiai skraidė.
Bet čia Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas L. Bilkis fantazijas pristabdo.
„Su bendravardžiais gyvūnais vietovardžiai mažiausiai sietini. Būtent šių kaimų, gyvenviečių kilmė siejama su asmenvardžiais, su žmonių pavardėmis“, – sako mokslininkas.
Didesnės apimties lietuvių oikonimikos darbuose galima išskirti kelis atvejus, kai nurodomi galimi du ar keli gyvenamosios vietos vardo pamatiniai ar kilminiai žodžiai, priklausantys skirtingiems leksikos sluoksniams. Tokie žodžiai paprastai gali būti ir gamtos terminai, ir tokią pačią šaknį ar kamieną turintys asmenvardžiai.
Kas davė vardą Gaidžiams ir Veršiams
Mokslininkams peržiūrėjus nemažai vietovardžių iš kelių parapijų bažnytinių krikšto, jungtuvių, mirties metrikų knygų, paaiškėjo, kad šalia daugelio galimų dvejopai aiškinti gyvenamųjų vietų vardų buvo ir bendrašakniai asmenvardžiai.
Kaip teigia L. Bilkis, šiais atvejais paaiškėja tikrieji vietovardžių pamatiniai žodžiai ir nelieka reikalo dvejopai aiškinti jų darybą ir kilmę.
Štai kaimas Vanagiškės – 1683 metais užrašyta, jog ten gyveno žmonės pavarde Vanagai: „Zophia Vanagienia de Vanagi, Ioannis Vanagas de Vanagi“.
Nors vanagas yra ir plėšrus paukštis, trumpu lenktu snapu ir aštriais nagais, dar turintis ir reikšmę kaip plėšrus, puolantis padaras, visgi tyrėjai kaimo pavadinimą laiko išvestu iš asmenvardžio.
Varnalizdžius reikia suprasti kaip Varnalizdžių pavardę turinčių žmonių gyvenamąją vietą, o ne vietą, kur daug varnų lizdų.
Trakeliuose 1748 metais įrašytas gyvenęs „Iosephɡ Trakielis de Trakiele“, Žvyriuose 1755 metais – „Georgio Zwirinis de Zwiry“, Apuokuose – „Casimirus Apuokas de Apuoki“. Gaidžių kaime 1683 metais – „Marianna Geydzenia de Geydziu“, Veršių kaime – 1650 metais „Matei Wersialuytis de Wersiow“.
Įdomu, jog, pavyzdžiui, Linkos kaimas galėtų būti kildinamas iš to, jog žodis „linka“ reiškia žemesnę vieta, įdubimą, bet 1750 metų knygose yra įrašas apie gyvenusį „Adamus Linka de Linki“.
Dar vietovardžiai gali būti ir asmenų apibūdinimai, ir tokią pačią šaknį ar kamieną turintys asmenvardžiai. Pavyzdžiui, kaimas Gudiena – ir žmogaus tautybė gudas, ir pavardė Gudas. Pekoriškė – ir pavardė Pekorius, ir profesija – kepėjas, pekorius.
Kalniškiai – ir pavardė Kalniškis, ir gyvenamosios vietovės apibūdinimas, kalniškis – kalne gyvenantis žmogus.
Daugybę įvairių pavyzdžių pateikia bažnytines knygas nagrinėję mokslininkai.
Daugybę įvairių pavyzdžių pateikia bažnytines knygas nagrinėję mokslininkai. O L. Bilkis dar kartą primena, kad tiksliau gyvenamųjų vietų vardų darybą ir kilmę galima nustatyti tada, kai yra istorinių bendrašaknių asmenvardžių, užrašytų toje pačioje parapijoje, tuo pačiu metu, nors ir ne tame pačiame kaime.
Skaitykite daugiau čia.
