Šalies sodininkai ir ūkininkai vis drąsiau eksperimentuoja sodindami mūsų įprastam klimatui egzotiškus vaisius ir augalus. Tiesa, specialistai nors ir pripažįsta nemažą klimato kaitą, rekomenduoja neskubėti strimgalviais sodinti bananų ar apelsinų. Iš kitos pusės, jei klimato kaita nesustos, mums gali tekti įsivežti eglių ir pušų sėklas, nes šie medžiai, skirtingai nei pusdykumėse augantys egzotiniai augalai, prie tokių pokyčiu gali neprisitaikyti.
Iš kitos pusės, pas mus vis patogiau jaučiasi įvairūs kenkėjai ir invaziniai augalai, pavojingi žmogui, tokie, kaip Sosnovskio barštis.
Žiemos taip pat šiltėja
Vilniaus universiteto Botanikos sodo atstovas dr. Darius Ryliškis sako, kad sausra yra tik vienas iš faktorių, kuris gali pakeisti mūsų auginamų ar gamtoje esančių augalų sudėtį. Daugiamečiams augalams pagrindinis faktorius, lemiantis augalų paplitimą, yra atsparumas žiemai.
„XXI – ame amžiuje labai ryškiai pamatėme, kad tie augalai kurie anksčiau pas mus nušaldavo, šiuo metu pakankamai sėkmingai žiemoja. Tiesa, pasitaiko, kas 5 – 8 metai ateina dideli šalčiai, kurie koreguoja auginamų augalų sąrašą, palikdami gyvus atsparesnius svetimžemius augalus, o dalis jautresnių nušąla ir išnyksta. Teigti, kad mes jau dabar gyvename kitoje klimatinėje zonoje, dar negalima“, - įsitikinęs botanikos mokslų daktaras D. Ryliškis
Kaip bebūtų, kalbant apie dekoratyvinius augalus ir sodo augalų asortimentą, sodininkai mato labai daug pokyčių. Pajūryje sėkmingai auginami platanai, pietryčių Lietuvoje žydi ir nenušąla aralijos, ąžuolialapės hortenzijos, katalpos, gebenės ir kitos. Šiame sąraše tikrai galime rasti daug augalų, kurie anksčiau nukentėdavo arba neišgyvendavo per žiemą.
„Karštėjančios vasaros mūsų šalyje įgalina auginti, tarkime, vynmedžių veisles iš Vokietijos, Kanados. Jos pas mus dabar sėkmingai sunoksta. Tai yra reiškiniai, kurie mums galėtų patikti“, - pripažįsta D. Ryliškis.
Ar Lietuva taps vynuogių rojumi?
O tai tikrai patinka vynmedžius auginantiems sodininkams, kurie negali atsidžiaugti ir atsistebėti matydami sunkėjančias vynuogių kekes savo soduose. Vynuogių auginimo entuziastas ir vynmedis.lt atstovas Arūnas Adžgauskas būtent dėl gerėjančio vynuogių derliaus džiaugiasi gamtoje vykstančiais pokyčiais.
Pasak vyro, šiais metais gegužę kai kurių vynuogių pumpurai nors ir nušalo, iš miegančių pumpurų vaisiai vis tiek pradėjo augti: visi ūgliai su žiedynais, kekės didelės. A. Adžgauskas teigia, taip atsitiko dėl to, kad pernai vynuogėms buvo palankūs metai, vynmedžiai prikaupė daug medžiagų, augalas tapo stiprus. Šiais metais nors ir nušalo pirmieji ūgliai, to beveik nesijaučia: „Vynuogės dera taip, kad gražu žiūrėti“, - džiaugėsi A. Adžgauskas.
Sodininkas nemažai domėjosi vynmedžių auginimo literatūra. Prieškario Lietuvoje tos vynmedžių veislės, kurias augina ir A. Adžgauskas, pražysdavo faktiškai mėnesiu vėliau nei dabar.
„Dar turiu tokią veislę - lidiją, ji auginama ir labai populiari Ukrainoje ir Rusijoje. Prieš maždaug dešimtmetį lidijos vynuogės rugsėjo gale ar spalio pradžioje vos parausdavo, praktiškai žalia, beskonė. Prieš kelis metus ji jau tapo raudona ir ganėtinai skani. Pernai ji subrendo ir paaiškėjo, kad uogos mėlynos, o jų skonis - fantastiškas. Galima pagal veislę drąsiai spręsti, kiek šyla suminė vegetacinio periodo temperatūra“, - savo pastebėjimais dalinosi A. Adžgauskas.
Pasak vynmedžių auginimo entuziasto, tai galima taikyti visom veislėm. A. Adžgauskas sako, kad visos vynuogės skanios kai prinoksta. Kuomet jos neprinoksta, uogos sukaupia daug rūgščių, savyje turi mažai cukraus, būtent dėl to ir būna neskanios: „Prinokusi vynuogė visada bus skani, nebent kažkas jaučia daugiau poskonių“, - šypsosi A. Adžgauskas.
2018 metai VU botanikos sode vykusioje parodoje jau buvo pristatyta Lietuvoje užaugintos virš 200 vynuogių veislių uogos. Dr. Darius Ryliškis neabejoja, kad žmonės reaguoja į klimato pokyčius, drąsiau eksperimentuoja ir tie eksperimentai neretai būna sėkmingi, kaip pavyzdį pateikia levandų, aktinidijų, vynmedžių ir kitų dar netradicinių augalų plantacijas.
„Sodininkai stebi tuos pokyčius ir prie jų prisitaiko. Tarkim aš pats dariau vynmedžių tyrimus dar XX amžiuje, vynmedžiai buvo ta kultūra, kurią labai ribojo ir žiemos šalčiai, ir nepakankamos aktyvių temperatūrų sumos vasaromis. Dabar vynmedžiai yra populiarėjanti kultūra Lietuvoje, steigiami vynuogynai, nors žinoma, ne tokie dideli kaip Prancūzijoje“, - sako D. Ryliškis.
Arbūzų augintojai džiūgauja, tačiau verslo nedaro
Vynmedžiai ne vieninteliai Lietuvoje vis labiau populiarėjanti kultūra. Nors faktas, kad šalyje auginami arbūzai nieko nebestebina, vis palankesnis klimatas didina arbūzų augintojų skaičius kartais.
Prieš trejus metus feisbuke sodininkė Lina Narvydienė sukūrė arbūzų ir melionų augintojų grupę. Pradžioje moteris vylėsi, kad būtų puiku, jei grupė suvienys bent tūkstantį bendraminčių. Šiais metais šioje grupėje jų jau apie 12 tūkst.
Lina Narvydienė tikina, kad pastarosios dvi vasaros arbūzų augintojams buvo tikra palaima. Tiems egzotiniams augalams, kurie kilę iš pusdykumių, auga sausai smėlynuose, kur lietus retas reiškinys, tai labai palankios sąlygos. Karštas oras jiems tinkamas, tada vėlyvos veislės arbūzai užauga dideli, traškūs, saldūs ir sultingi.
„Mes tikrai džiaugiamės šiltėjančiu klimatu. Ilgos šiltos vasaros su mažai lietaus arbūzams labai tinka. Galiu paminėti 2017 metų vasarą, kuri buvo lietinga. Tais metais arbūzai augo labai prastai. Jie buvo maži, puolė ligos grybeliai ir t.t. Praeita vasara ir šių metų birželis, tai yra tai, ko reikia arbūzų augintojams“, - teigia L. Narvydienė.
Tiesa, moteris tvirtina, kad beveik visi arbūzų augintojai juos augina tik savo malonumui ir sau. Sodininkai sodina nuo 30 iki 100-200 daigų. Arbūzai yra rizikinga investicija, ypač, jei auginti juos lauke. Auginti šiltnamyje ir galvoti apie verslą neverta. Vasarą į Lietuvą atvežama pigių arbūzų iš kitų šalių, tad investuoti į šiltnamius, sodinti ir prižiūrėti arbūzus pardavimui – neapsimoka.
„Arbūzus lietuviai augina sau, giminėms, kaimynams, sandėliuoja, bet tikrai ne pardavimui. Žinau vieną moterį, ji 2017 metais pasodino 1000 daigų, ketino pardavinėti. Bet ta vasara buvo baisi ir jai nieko nepavyko. Be to nežinau, kiek tas „apšokinėtas“ ir prižiūrėtas lietuviškas arbūzas turėtų kainuoti, bet tikrai ne 40-50 centų už kilogramą“, – juokiasi L. Narvydienė.
Nyksta karvės.
Tačiau tokios šiltos vasaros patinka ne visiems ūkininkams. Gyvulininkystės ūkiai sparčiai traukiasi iš rinkos.
„Mūsų ūkininkų pokyčiai nedžiugina. Bananų neauginame, tačiau keičiasi požiūris į žemės dirbimą. Vis plačiau naudojama precizinė tausojanti žemdirbystė ir probiotikai – bakterijos. Ypatingai tai paplitę gyvulininkystės ūkiuose, kuriuose mikroorganizmai reikalingi naikinti kvapams. Kalbant apie pačias kultūras, jos kol kas masiškai nekinta. Pas mus visgi dar būna žiemos ir keisti kviečių veisles į pietų kraštų dar negalime“, – sako Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas.
Augalininkai kiek didina moliūgų plotus, tačiau ši kultūra buvo auginama ir anksčiau.
Jis pabrėžia, kad dėl sausrų kenčia gyvulininkystės sektorius. Jei iki šiol normaliais metais žolę pašarui buvo galima pjauti keturis kartus, šiandien to nebėra. Iš hektaro kai kuriuose regionuose anksčiau ūkininkas gaudavo 15–17 t šienainio, šiemet tik 2–3 tonas. Taip pat nėra ir kur ganyti ir tenka naudoti žiemai paruoštus pašarus.
„Pienas be jokios priežasties atpigo, ganyti nėra kur, pašarų nėra kur paimti ir žmonės masiškai parduoda karves ir baigia savo vargus“, – aiškina P. Puskunigis.
Kita šiltėjančio klimato medalio pusė
Klimato pokyčiai - šiltesnės žiemos ir karštesnės sausesnės vasaros - duoda ir ne tokių teigiamų efektų. Šiltos žiemos leidžia plisti naujoms invazinėms rūšims, t.y. gamtoje nepageidaujamoms rūšims, kurios gali išstumti vietines rūšis, užimti milžiniškus plotus, pavyzdys - Sosnovskio barštis.
Dr. Darius Ryliškis teigia, kad kuo šiltesnės žiemos, tuo daugiau peržiemoja kenkėjų ir ligų sukėlėjų. Automatiškai susiduriama su džiūstančiais bei ruduojančiais augalais tiek gamtoje, tiek dekoratyviniuose želdiniuose.
„Sausra stresas daugeliui mūsų platumose augančių ir auginamų augalų. Tai pasireiškia miškų ir dekoratyvinių bei sodo augalų džiovimu.
Botanikai ir miškininkai tiria ir bando nuspėti, ką reikės daryti, ką sodinti ateityje. Prognozės nėra džiugios – tai, kas dabar auga mūsų miškuose ir dalinai soduose nėra prisitaikę prie vykstančių klimato pokyčių. Yra grėsmė, kad mūsų paprastos pušys ir eglės nuo to klimato šiltėjimo gali nukentėti. Yra prognozių, kad miškininkams ateityje teks vežti sėklas iš Lenkijos ar Vokietijos ir veisti miškus netradiciškai, t. y. ne iš vietinės sėklinės medžiagos, želdiniuose daugiau sodinti sausrą toleruojančių augalų“, - tikina D. Ryliškis.
Bananus auginti dar anksti
Apžvelgdamas sumedėjusius augalus, D. Ryliškis teigia, kad kol kas dar sunku daryti toli siekiančias išvadas dėl pavasarinių šalnų bei sunkiai prognozuojamų temperatūrų vasarą ir žiemą.
„Pokyčiai yra dideli (padidėjusi vidutinė metinė temperatūra), bet jie nėra dar įsitvirtinę negrįžtamai. Kalbant apie vienmetes kultūras, klimato pokyčius galima drąsiau išnaudoti. Tačiau teigti, kad imkime, žmonės, ir auginkime bananus ar palmes - tokių šūkių dar neturėtų būti“, - sako D. Ryliškis
Kaip bebūtų, prognozuojama, kad maždaug po 50 - 60 metų klimatinės sąlygos Lietuvoje turėtų susilyginti su už tūkstančio kilometrų į pietvakarius nuo mūsų rytinėje Vokietijos dalyje esančiu Berlynu.
