– Treti metai iš eilės susiduriame su stichijos iššūkiais. Kaip atrodo mūsų žemės ūkis? Gal galime daryti išvadas, kaip prie to prisitaikyti?
– Pas mus kai kuriuose regionuose jau skelbiama kritiškiausia, ekstremali situacija. Anksčiau buvo stichinė nelaimė. Jei vertintume sprendimus, matome, kad mes neturime sisteminio požiūrio į šiuos reiškinius ir nepasiruošę šiems reiškiniams. Kai nugriaudėja griaustinis pradedame žegnotis ir ieškoti, kaip gelbėtis. Vakaruose jau seniai, kaip ir armijoje, yra sudėlioti tokių nelaimių sprendimo variantai ir nustatyta, kaip elgtis.
Mes visas paramos priemones tiesiog pritaikome kelioms didžiausią įtaką žemės ūkyje veikiančioms šeimoms. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos kėlimas į Kauną aišku, kad tai nesąmonė, tačiau kažkam reikalingas ir tai bandoma pagrįsta. Kol užsiimame tokiomis veiklomis, pas mus, kovoti su stichija paliekamas pats ūkininkas.
– Kaip globalinio atšilimo metu gali išgyventi vienas ūkininkas, be valstybės paramos ir palaikymo?
– Priklauso nuo srities. Pavyzdžiui, mano ūkiui sausra nedaro jokio poveikio, nes pats planuoju ir mastau, kaip išgyventi. Tačiau matau, kad reikia daugiau darbo ir išlaidų. Mažiau žolės, daugiau kartų važiuojam į pievą, kad surinktume tą patį pašaro kiekį. Problema, kad smulkūs ūkiai negavo paramos ir negalėjo modernizuoti savo veiklos bei dirbti efektyviau. Vietoj to buvo finansuojamas pasitraukimas iš žemės ūkio veiklos. Tuo pasinaudojo 20 tūkst. žmonių. Skaičiuoju, kad pagal visą išdalintą paramą, kiekvienas ūkis galėjo gauti 50 tūkst. eurų paramos ir jie galėjo būti efektyvus. Vietoj to paramą davėm didiesiems ir dabar matome, kad, skaičiuojant hektarui, pas mus arklio jėgų per daug. Tačiau paradoksas, jog stambieji turi ypatingai galingą techniką, kurios net nereikia jų valdomiems plotams, o mažieji neturi nieko. Verčiau būtume parėmę daugiau vidutinių ūkių ir jie būtų sudarę pusiausvyrą. Dabar turime arba labai mažus, arba labai didelius ūkius.
Grįžtant prie išgyvenimo, šeimos ūkiai, kurie investuoja į žemę jau dabar prašo ES paramos arba investuoja savo lėšas į melioraciją. Tai ne standartinės sistemos, kurios skirtos tik sausinti dirvą, bet ir sistemos, galinčios išlaikyti vandenį dirvoje. Daržininkai perka modernias lietinimo sistemas. Manau, kad dauguma jų nenukentės, nes gali laistyti pasėlius.
Kiek sunkiau išvengti šalnų. Tačiau modernios laistymo sistemos padeda ir čia. Per šalnas purškiamas vanduo ir sudaromas rūkas, kuris augalus apsaugo nuo šalčio. Žinoma, kai temperatūra krenta iki dešimties laipsnių tai nieko nebepadarysi. Tačiau tokie ekstremalūs iššūkiai būna ne visur, o atskiruose regionuose ir nukenčia palyginti nedaug ūkių. Tam turėtų veikti draudimo sistema.
Kalbant apie ūkių finansinę padėtį, matome, kad bankrotų daugėja. Šiandien dėl sausros žemės ūkis vidutiniškai praras 15–20 proc. derliaus. Gali būti, kad dalis ūkininkų trauksi, žemės kaina šiek tiek kris. Tuo pačiu tai lems didelių ūkių stambėjimą, nes žemė tuščia neliks. Kol kas saugiklių, kurie realiai ribotų ūkių didėjimą, nėra. Jei šio proceso nesuvaldysime, gyvensime kaip Afrikoje. Liks tik stambūs ūkiai.
– Kokie ūkiai traukiasi?
– Smulkūs ir vidutiniai. Didelių ūkių nėra daug, tačiau vienas kitas irgi pasitraukia. Tiek, kad juos praryja kiti, didesni. Kalbant apie sektorius menksta gyvulininkystė. Dėl ligų ir sudėtingos konkurencijos su didžiaisiais kompleksais nyksta kiaulininkystė. Traukiasi ir pienininkystė, nes kainos krito ir pienas toliau pinga. Kuras brangsta, matome sausros pasekmes. Žmonės dar dirba iš idėjos, laikosi, bet riba, kada jie to nedarys labai arti. Jei nepalaikysime, jie rinksis kitą veiklą. Šiandien Lietuvoje naudingiau mulčiuoti pievas nei melžti karves.
– Tačiau plečiasi mėsinė gyvulininkystė, gal tai ateitis?
– Tai mada. Kol kas ūkiai plečiami, tačiau ekonominio pagrindo tam nėra. Lietuviai kokybiškos jautienos nevalgo, dauguma produkcijos skirta eksportui. Dėl Brexit eksportas mažėja ir kainos krenta. Jau turėjome vieną madingą sritį – avininkystę, kai nuo 10 tūkst. avių jų padaugėjo beveik iki 200 tūkst., o jų dėti neturime kur. Mes net neturime avininkystės specialistų. Taip elgiamės visur. Vietoj to, kad rastume kur realizuoti ir tik po to pradėtume auginti, mes tiesiog auginame, nors nežinome kur dėsime produkciją.
– Tačiau latviai sėkmingai vysto mėsinę gyvulininkystę. Kuo mes prastesni?
– Prie pat sienos su Lietuva yra Kasparo ūkis, kuriame rengiami aukcionai ir per metus parduodama 10 tūkst. gyvulių. Ten perka lenkai, turkai, lietuviai. Mes apie tai tik svajojam. Pas mus kažką panašaus organizavo valstybinė įmonė ir nieko neįvyko. Tiesiog iki šiol turime ne vieną valstybinę veislininkystės įmonę, kurios, jei nebus valstybės paramos, iš karto žlugs. Latviai ir estai šių tarnybų funkcijas jau prieš kelias dešimtmečius atidavė asociacijoms ir jau turi rezultatus. Mes neturime jokios strategijos. Pas mus net žemės ūkio ministrai keičiasi kas metai ir net nespėja įsigilinti į naują sritį.
– Lietuvoje virš 120 tūkst. ūkių, o kiek jų reikia Lietuvoje, kad ūkiai būtų ekonomiškai gyvybingi?
–Nėra tokios analizės. Kažkada ūkių buvo 150 tūkst. ir jų vis mažėja. Aišku, kad mažės ir toliau, bet turime pasirinkti optimalų variantą, kuris spręs socialines problemas. Maisto Lietuvoje netruks. Dabar mes išvežame grūdus ir iš Lenkijos atsivežame miltus, už kuriuos mokame tris kartus daugiau. Mums reikia kurti didesnę pridėtinę vertę.
Geros visos kryptys, tiek pienininkystė, tiek mėsinė gyvulininkystė, tiek grūdai. Tačiau mes neturime vizijos, kokie tie ūkiai turi būti. Pavyzdžiui, JAV prieš 20 metų susipažinau su 25 metų amžiaus jaunuoliu, kuris išvažiavo iš Niujorko ir įkūrė pieno ūkį. Pas jį karvės mažiausiai davė 10 t. per metus. Tačiau šis žmogus neišradinėjo dviračio. Rėmėsi konsultantais ir kitų patirtimi. Dirbo vienas, bet visa sistema veikė kaip laikrodis. Kiekvieną dieną žolę tyrė laboratorija, nes reikėjo nustatyti, kiek priedų reikia, pašarų koncentratai atvažiuodavo tiksliai nustatytą valandą.
Lietuvoje nėra net normalios konsultavimo sistemos, kad žmonės gautų pagalbą.
– Tačiau mes mokslui, konsultavimui ir įvairioms programoms skiriame milžiniškus pinigus, negi tai nepadeda pajudėti ir pakeisti žemės ūkį?
– Nėra stabilumo. Kiekviena nauja ateinanti jėga pinigus nukreipia į savo sektorių. Tačiau nėra vieno labai stipraus sektoriaus. Galbūt tik grūdininkai, tačiau jie nesprendžia socialinių ir aplinkosaugos problemų. Turime problemą, kad jie išsiplėtė, gavo daug ES paramos, tačiau tai iš kaimo išstūmė žmonės, sukėlė milžiniškas ekologines problemas.
– Tačiau ne atskirai paimto ūkininko misija spręsti darbo vietų kaimo problemų?
– Valstybė, nustatydama paramos sąlygas ūkiams, gali reguliuoti ir socialines problemas, skatinti darbo vietų kūrimą. Tai valdžios pareiga. Vėl turime kalbėti apie tai, kad mes visko nesprendžiame sistemiškai. Nėra net bendros žemės ūkio ekonomikos įvertinimo ir analizės. Mokslininkai negali pasiūlyti sprendimų.
– Kaip europiečiai prisitaiko prie kintančio klimato?
– Buvo visų ES ūkininkų sąjungų susirinkimas ir pirmoje vietoje buvo socialiniai klausimai. Antroje vietoje aplinka, kurią būtina saugoti ir tik trečioje vietoje ekonomika. Reikia susidėlioti prioritetus. Mes gyvename ne dėl pinigų, o dėl to, kad nebūtų skurdo, vaikai gautų tinkamą išsilavinimą.
Lietuvoje pirmoje vietoje ekonomika. Šiuo požiūriu gyvename kaip Afrikoje ir dar blogiau.
– Kaip po gamtos išdaigų gyvena mūsų žemės ūkis?
– Kalbėčiau ne tik apie Lietuvą, bet ir apie mūsų vietą pasaulyje. Mes turime suprasti, kad gyvename globaliame pasaulyje ir jame reikia rasti savo vietą. Gaila, kad mūsų mokslo įstaigos negali duoti tinkamos analizės, statistikos. Užsienyje atvirkščiai, jie ima visumą, ne tik savo šalį. Pavyzdžiui, lenkai turi duomenis apie visas Europos valstybes ir pagal tai planuoja savo ateitį.
Jie seka kiekvienų metų temperatūros pokyčius ir pagal tai prognozuoja, kaip reikės vystyti savo žemės ūkį, kaip prisitaikys kultūros, kokia bus vegetacijos trukmė. Tai ne tik gamyba savo poreikiams, bet ir genetiniai tyrimai. Ūkininkai dirba kartu su mokslininkais, kad gamtos poveikis būtų ne toks reikšmingas žemės ūkiui. Bendra tendencija – pasiekti, kad kuo mažiau priklausytume nuo gamtos.
– O ką darome mes?
– Lietuvoje pagrindinis argumentas ekonominis. Pavyzdžiui, mes mišką kertame dėl pinigų, kad papildytume biudžetą, nors net nežinome, kam tie pinigai nukeliaus. Arba didiname mokesčius vien tam, kad didintume.
– Galbūt dabar pats laikas pertvarkyti visą žemės ūkį?
– Imtis didžiulių pertvarkų nereikia. Tuo labiau, kad tai palies ypatingai pažeidžiamą vidutinį ūkį. Mums svarbu žinoti, kokie prioritetai ir žinoti, kad tai ilgalaikiai dalykai. Pavyzdžiui, mes ilgai kalbėjome, kad remiame augalininkus, gyvulininkystė nuskriausta. Rezultatas 80 proc. žemės valdo augalininkystės ūkiai, kurie nekuria didesnės pridėtinės vertės. Tuo pačiu prasidėjo dirvos erozija, nyksta humuso sluoksnis. Patys ūkininkai mato, kad prisidirbo.
Dabar parama daugiau skiriama gyvulininkystei ir skundžiasi augalininkystės ūkiai. Tačiau tai ne vienų metų trukmės programos.
– Koks turi būti Lietuvos kelias?
– Mūsų geografinėje zonoje, kai žole auga pati, nelaistoma, gyvulininkystės turėtų būti prioritetas. Augalininkystėje mes negalime konkuruoti su Rusija, Ukraina, Kazachstanu, kur gamtinės sąlygos, klimatas ir žemės plotai visiškai kiti. Kai jie sustiprės, mes galime nukentėti.
Kitas klausimas – mums reikia išplėsti ir išlaikyti vidutinius šeimos ūkius. Į juos orientuotas visas pasaulis. Smulkius ūkius reikia remti tik tuos, kurie bus arba nišiniai, arba gali tapti vidutiniais, tačiau koks tai ūkis formulės nėra. Patys stipriausi ir gyvybingiausi tie, kurie nesamdo darbo jėgos ir dirba patys. Mes ir latviai padarėme taip, kad iškilo didžiuliai ūkiai, kurie samdo labai daug darbo jėgos ir tai nebūtinai vietiniai žmonės.
Kokios šeimos ūkio apimtys priklauso nuo technologijų. Dar neseniai vienas žmogus galėjo melžti 50 karvių, šiandien jis jau melžia 100. Dviejų žmonių šeima gali laikyti 200 melžiamų karvių ir patys apsirūpinti pašarais. Amerikoje toks ūkis 400 karvių, nes jų technologijos toliau pažengusios. Lietuvoje 100 karvių ūkis normalu, ateityje tai bus 200–400 karvių. Iki 500 hektarų ploto nereikėtų jokių samdomų darbuotojų.
Lenkiškas variantas, kai maži ūkiai kooperuojasi perspektyvus, tačiau, sakyčiau, ypatingai patrauklus austriškas modelis. Ten daug jaunų ūkininkų (apie 40 proc.) ir 90 proc. jų kooperuota. 100 hektarų ūkis labai didelis. Tačiau jų maisto kokybė puiki. Kam mums iš hektaro gauti 500 eurų, naikinti gamtą, kai galime, įskaičiavus perdirbtą produkciją, gauti 5 tūkstančius. Tuo keliu jau mėgina eiti ir jauni mūsų ūkininkai. Pavyzdžiui, žinau šeimą, kuri iš kilogramo vilnos, kuri kainuoja 3 eurus, suvelia keturias šlepetes ir jas parduoda už 50 eurų. Tuo pačiu įdarbina ir keletą žmonių. Pasaulinė rinka milžiniška. Tačiau po vieną, be kooperacijos ten nepateksime.
– Tačiau kooperatyvams mes jau skyrėme milžinišką paramą ir nieko neįvyko.
– Čia keli aspektai. Pirma tai žmonių nepasitikėjimas vieni kitais, toks sovietinis palikimas. Be to, prie lovio priėjo netinkami žmonės ir didžiausią kąsnį nugriebė sau. Visgi neturime išeities, kooperuotis teks.
– Ačiū už pokalbį.
