„Pastebiu, kad pirkėjams siūloma vis daugiau miško žolių, kurių anksčiau nebūdavo. Tai žemuogių, bruknių lapeliai, ramunėlės, čiobreliai, melisos, kiaulpienių, kaulažolės šaknys. Šiomis gėrybėmis nukloti stalai. Kainos simbolinės – ryšulėlis gali būti ir 20 centų. Pavyzdžiui už nemenką ramunėlių ryšulėlį mokėjau 50 centų. Už mažesnius prašė 20 centų“, – pasakoja Aldona Janavičienė, turgaus vadovė.

Bruknių lapų ryšulėlį galima įsigyti už 10 centų.

Ji spėja, kad tiesiog atsirado poreikis ir pirkti vaistažoles tapo madinga. Pardavėjai reaguoja į pasiūlą. Pavyzdžiui, ramunėlės perkamos gana gausiai. Be to, skatina ir internetas. Paplitus straipsniui, kad bruknių arbata labai sveika, vietiniai sveikuoliai plūstelėjo ieškoti jų lapų. Be to, populiarėja sveikas gyvenimo būdas ir žmonės ieško natūralių gamtos gėrybių.

„Ramunėles pirkau iš devyniasdešimtmetės močiutės, kuri traukiniu atvažiavo iš priemiesčio. Moteris sakė, kad ramunėlės tiesiog išplito jos sklype, todėl nusprendė, kad vis tiek reikia važiuoti į Panevėžį maisto produktų, tai parinks vaistažolių ir tuo pačiu parduos“, – kas prekiauja vaistiniais augalais aiškina A. Janavičienė ir sako, kad ramunėlių krepšį iš močiutės išpirko žaibiškai.

Marijona Elvyra Žakienė, turinti sertifikuotą vaistažolių ūkį, pastebi, kad dabar madinga rinkti ir pardavinėti vaistažoles. Masiškai prekiaujama turguje, mugėse ir tai daro ne tik profesionalūs ir sertifikuoti augintojai bei rinkėjai.

Saulius Daniulis

Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas, sako, kad vaistažolių auginimas pas mus nėra didelis verslas, o suformuotos lietuviškų vaistažolių rinkos nėra. Prekiaujama ne tik vaistinėse ar sertifikuotuose ūkiuose, bet ir turguje. Neaišku kokiomis sąlygomis rinkta. Pavyzdžiui, eksportuojant buvo išbrokuotos kelios mūsų miško gėrybių partijos, nes laboratorijoje rasti purškiklių nuo uodų, kuriais purškėsi rinkėjai, pėdsakų. Kokios medžiagos yra turguje parduodamose medžiagose nežino niekas.

„Turime keletą sertifikuotų ir kontroliuojamų ūkių, kurie palyginti nedideli. Tačiau dabar matome tendenciją, kad priskina visko – neaišku iš kur ir tuo prekiauja. Lietuviai patiklūs ir perka, nors tai gali būti žolelės iš pakelių“, – dėsto S. Daniulis ir sako, kad didžiosiose pasaulinėse parodose pirmauja tokios šalys, kaip Indija, ar Šri Lanka, kurios masiškai augina žoleles, džiovina natūraliai, darbo užmokestis mažesnis nei mūsų kartais. Su jais konkuruoti neįmanoma.

Vaistažolės, kurios auga Europoje, pavyzdžiui, ramunėlių žiedai, pas mus maži plotai. Negalime konkuruoti su Balkanais.

„Mūsų augintojai stengiasi patys auginti ir jas pakuoti, gaminti arbatas ar kitus produktus“, – aiškina S. Daniulis.

Foto: Vida Press

Jis sako, kad vaistažolių auginimas reikia milžiniškų investicijų. Pavyzdžiui, didesniuose ūkiuose daugybė žolių susėta mažais lopinėliais, kiekvieną jų reikia atskirai sertifikuoti ir deklaruoti. Reikia kokybiškų džiovyklų, derliaus rinkimas labai imlus rankoms. Praktiškai tai hobis.

„Gauname užklausų pirkti vaistažoles tonomis, tačiau jie nereguliarūs, reikalinga kokybė ir didžiuliai kiekiai. Pavyzdžiui, jei tikėtis, kad reguliariai eksportuoti ramunėlių žiedus, reikia bent 30 ha. Įskaičiuojant sėjomainą ir kitas vaistažolines kultūras 120 ha. Būtina speciali skynimo technika, didžiulės džiovyklos. Tokių ūkių pas mus nėra“, – konstatuoja S. Daniulis ir sako, kad mažesni ūkiai turės jungtis, kitaip nebus konkurencingi. Lietuviai kol kas šiuo keliu neina – mėgina išgyventi pavieniui.

Kitas rizikos faktorius – investavus pakankamai daug į auginimą, nėra garantijų, kad nebus sukurtas dirbtinis pakaitalas ir auginti paprasčiausiai neapsimokės.

„Jei nori, kad vaistažolės būtų verslas, o ne hobis, turi auginti didelį kiekį ir jį išvežti į Europą. Net didžiausi mūsų ūkiai, kurie dirba tik Lietuvoje, mano žiniomis neklesti. Be to, konkurencija didėja“, – pritaria M.E. Žakienė.